• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

פרי חכם אגרות קודש כה 

„Šventi laiškai“ psl. 25

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                    (Ištraukos)

Pasakėčia apie karalių, kurio vienas tarnas nusipelnė malonę karaliaus akyse.
Todėl karalius nutarė išaukštinti jį virš visų ministrų,
nes įžiūrėjo tarno širdyje ištikimą ir nepajudinamą meilę.
Tačiau pagal karalystės įstatymus nepridera,
kaip niekur nieko išaukštinti žmogų,
bet savo veiksmais karalius turi visiems rodyti savo didelę išmintį.

Ką padarė?
Paskyrė tarną saugoti įėjimą į pagrindinius rūmus.
Ir kitam ministrui, persirenginėjimo meistrui,
liepė apsimesti sukilėliu prieš karalių, nutarusiu užimti rūmus,
kai karaliaus kariuomenė bus tam nepasirengus.

Ministras stropiai įvykdė karaliaus paliepimą,
ir su didele išmintimi ir menu apsimetė karaliaus rūmų užpuoliku.
Tačiau karaliaus tarnas, negailėdamas gyvybės, saugojo karaliaus rūmų įėjimą,
ir, gelbėdamas karalių, kovojo prieš apsimetusį ministrą su didele narsa,
heroizmu ir atsidavimu.
Iš tikro visų akyse atsiskleidė didelė tarno meilė karaliui.
Tik staiga ministras nusimetė savo drabužius,
ir tai visiems sukėlė didelį juoką ir linksmumą,
nes dabar atsiskleidė, kad viskas buvo tik išgalvota...

Tačiau ir po viso to – jis tik tarnas!
Ir dar nepatyręs, todėl kaip galima iškelti jį virš visų ministrų ir karaliaus tarnų?
Galvojo karalius širdyje ir liepė tam pačiam ministrui,
persirengimų meistrui, dabar persirengti plėšiku ir žmogžudžiu,
ir vėl imituoti karaliaus užpuolimą.
Karalius suprato, kad antrame užpuolime pas ištikimą tarną atsiskleis ypatingi sugebėjimai ir išmintis, ir dabar jis bus vertas tapti ministrų vadovu.

Dabar karalius paskyrė savo tarnui saugoti karalystės iždą.
Tada tas pats ministras, persirengęs nuožmaus žmogžudžio drabužiais,
užpuolė karaliaus iždą.
Ir vėl vargšas tarnas kovėsi iš visų jėgų, iki paskutinės ribos...

Staiga pačiame kovos įkarštyje ministras vėl, kaip ir pirma, nusimetė drabužius,
ir kilo dar didesnis, nei pirma, juokas bei linksmumas.
Ministro išmonės su visom smulkmenom sukėlė dar didesnį juoką,
nes dabar ministras buvo priverstas išgalvoti didesnes, nei pirma, gudrybes.
Taip tarnas įsigijo „išmintį“ antroje kovoje,
ir „meilę“ – pirmoje, todėl įsitvirtino amžiams...
Iš tikro, nors visiems gerai suprantama,
kad viskas gyvenime yra tik „pokštas“,
ir viskas tik į gera...
Tačiau, tai negali palengvinti kovos sunkumo ir baisumo.