• ומצוה שיניחה (חנוכה חנוכה) בפתח הסמוך לפתח משמאל, שתהא מזוזה מימין ונר חנוכה משמאל, ונמצא שאדם מסובב במצוות. קיצור שולחן ערוך Priedermė yra padėti Chanukos žvakę prie išėjimo, kairėje, kad būtų Mezuza dešinėje, o Chanukos žvakė – kairėje, taip žmogus bus apsuptas priedermių. (Kicur Šulchan Aruch)

זהר תצוה חדלו לכם מן האדם אשר נשמה באפו 

Zohar „Pasitraukite nuo žmogaus, kurio siela pyktyje“

rabi Šimonas ben Jochajus

                                                      (Ištraukos)

Kai sukūrė Kūrėjas žmogų, padarė jį pagal „aukštutinę formą“,
ir įpūtė į jį „šventą dvasią“, sudarytą iš trijų dalių.
Kalbėjome, kad žmogaus siela sudaryta iš trijų dalių:
נפש nefeš, רוח ruach ir נשמה nešama.
Ir ji, nešama yra aukščiau už visas kitas sielos dalis,
nes tai yra aukštutinė jėga, kad suprasti ir saugoti Kūrėjo priedermes.

Tačiau, jei duodame šventai sielos daliai nešama kitą „veiklą“,
tai „sutepa“ ją, ir nukreipia ją nuo darbo Kūrėjui.
Iš tikro šios trys jėgos – tai viena jėga:
nefeš, ruach ir nešama vieningai „sąveikauja“ aukštutinėje paslaptyje.
Ir tik pyktyje žmogus gali pažinti save.
Todėl pyktyje žmogus turi labiausiai saugoti savo šventą sielos dalį nešama,
kad „neišrautų“ jos iš savo „vietos“,
ir į šią „vietą“ neateitų אל זר –El zar „svetimas dievas“ (jėga).
Iš tikro jei žmogus saugo save nuo pykčio,
jis yra tinkamas savo Kūrėjo tarnas, „tobulas žmogus“.

Tačiau, jei žmogus nesaugo savo sielos pyktyje ir „išrauna“ aukštutinį šventumą,
tada žmogus į sielos vietą „įveda“ sitra achra (kitą , netyrą pusę).
Ir tai žmogus, kuris maištauja prieš savo Kūrėją,
todėl draudžiama priartėti prie jo.
Tai reiškia, kad žmogus:
„Pagrobia savo sielą pyktyje“(Jobas 40),
nes dėl savo pykčio „grobia“ ir „išrauna“ savo sielą,
bei užleidžia vietą אל זר –El zar „svetimam dievui“ (jėgai).

Apie jį parašyta:
„Pasitraukite nuo žmogaus, kurio siela pyktyje“ ( Izaijas 2 – 22).
Tai reiškia, kad žmogus „pagrobia“ savo šventą sielą ir „sutepa“ ją,
nes dėl pykčio pasikeičia žmogaus sielos dalys.
Ir šis žmogus laikomas išpažįstantis עבודה זרה avoda zara – „svetimą darbą“ (stabmeldystę).
Todėl tas, kas bičiuliauja su tokiu žmogumi ir bendrauja su juo,
skaitosi, kad taip pat išpažįsta „stabmeldystę“.
Kokia prasme?
Tai reiškia, kad „stabmeldystė“ įeina į žmogų.

O jei pasakysi: „Yra išminčių pyktis“?
Išminčių pyktis geras iš visų pusių.
Mokėmės: Tora – tai ugnis, ir Ji (Tora) „uždega“ žmogų, t.y. išminčių.
Parašyta: „Mano žodžiai, kaip ugnis, sako Kūrėjas“(Jeremija 23).
Išminčių pyktis – tai pyktis, jei nesilaikoma Toros.
Tai pyktis – duoti Torai garbę, ir visa tai – darbas Kūrėjui.
Apie tai parašyta:
„Kūrėjas – valganti ugnis, Jis – pavydus Dievas“.

Tačiau, jei pyktis yra skirtas kitam dalykui,
o ne Toros garbei,
tada tai nėra darbas Kūrėjui...
Ir jei pasakysi, po to kai baigėsi pyktis,
žmogus vėl gali „sugrįžti“ atgailai.
Taip nėra.
Iš tikro, kai žmogus „išrovė“ savo šventą sielą,
ir „El zar“ – „svetimas dievas“ pagrobė ją,
jis (svetimas dievas) labai stipriai „laiko“ sielą ir nepaleidžia.
Tik kai žmogus „išsityrina“ save nuo visko,
ir „išrauna“ atgal savo sielą iš „svetimo dievo“ amžinai,
tik tada žmogus gali pasistengti ir pritraukti į save šventumą.