• רבי יוסי הגלילי אומר אין זקן אלא מי שקנה חכמה. קידושין לב' – ב. שלבי הסולם, מועדים, מהו ענין יסורים בעבודה Rabi Josi iš Galilėjos sako: Senas – tas, kas įgijo išmintį. (Talmudas, Kidušin 32 – 2), (Šlavei haSulam „Kentėjimai dvasiniame darbe“)

Praktinė Halacha (Įstatymai)  

Palaiminimai už džiaugsmą ir už skausmą

I. M. Lav

Dėkingumas už išgelbėjimą  

Jei per stebuklą žmogus išsigelbėjo nuo jam grėsusio mirtino pavojaus (pvz. kelių avarijoje), tai kiekvieną kartą, kai atsiduria toje pačioje įvykio vietoje, reikia pasakyti sekantį palaiminimą: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, visatos Valdove, padaręs man stebuklą šitoje vietoje“. Jei nuo pavojaus išsigelbėjo daugiau žmonių, sakoma: „...padaręs mums stebuklą šioje vietoje“.

Pasakojama apie vieną parašiutininkų pulko vadą, sužeistą Šešių dienų karo metu, mūšyje Šiauriniame Sinajuje, kuris, išvažiavęs iš ligoninės, dar visas sutvarstytas, pareikalavo pasukti į pietus, vietoje to, kad vyktų į šiaurę, į karininkų poilsio namus. Jis pasakė: „Vos tik atsistojęs ant kojų, aš privalau atsidėkoti Kūrėjui, išgelbėjusiam man gyvybę, aplankyti tą vietą, kur aš buvau sužeistas ir pasakyti ten palaiminimą: „...padaręs man stebuklą šitoje vietoje!“ Kiti palaiminimai – הגומל „Agomel“ – dėkingumas už išgelbėjimą, sakomi tik „minjane“, kuriame yra mažiausiai du tikri Toros žinovai (nors kraštutiniu atveju, tai galima padaryti bet kuriame „minjane“). Geriausia šį palaiminimą ištarti, kai žmogus pakviečiamas Toros skaitymui, užbaigus skaityti savo ištrauką ir po baigiamojo palaiminimo, ir padaryti tai reikia ne vėliau kaip trys dienos po įvykio. Tačiau, jei palaiminimo „Agomel“ nepavyko pasakyti laiku, galima jį pasakyti ne pakvietimo Toros skaitymui metu, ir praėjus trims dienoms po įvykio. Jo vertimas: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, Visatos Valdove, atlyginantis (agomel) gerumu nusidėjėliams – už tai, kad atlyginai man gerumu!“ Ir tuomet kiekvienas, kuris išgirsta šį palaiminimą, turi į jį atsakyti: „Amen! Tas, Kuris atsilygino tau visokeriopu gerumu, tegul atsilygina tau visokeriopu gerumu amžinai!“  

Kas turi sakyti palaiminimą „Agomel?“

Išminčiai aiškina, kad palaiminimą „Agomel“ turi sakyti: 1. tas, kuris grįžo iš kelionės po jūrą; 2. tas, kuris perėjo per dykumą ir kitas pavojingas vietas; 3. pasveikęs ligonis; 4. tas, kuris išėjo iš kalėjimo. Užuomina į šias keturias žmonių grupes randama maldoje „Šmone esre“: „Ir visi, kas gyvas amžinai dėkos Tau“. Ivrito raidės žodyje „חיים“ (gyvi) sudaro abreviatūrą: ח - חולה („ligonis“), י – ים („jūra), יסורים - antras י („kentėjimai), מ - מדבריות („dykumos“). Ir visi šitie žmonės „amžinai Tau dėkos“. Prie „grįžusių iš keliavimo po jūrą“ mūsų dienomis galima priskirti taip pat ir tuos, kurie skrido lėktuvu, o „perėjusiems dykumą“ – tuos, kurie išsigelbėjo nuo griūties, gaisro, vos nenuskendo, vos nežuvo kare arba automobilių katastrofoje. „Pasveikęs ligonis“ reiškia ligonį, kuriam dėl ligos grėsė koks tai pavojus jo gyvybei. Šiai kategorijai reikia priskirti taip pat ir gimdyves – po sėkmingo gimdymo jos turi pasakyti palaiminimą „Agomel“, dalyvaujant „minjanui“.