• הסכך צריך להגן מן השמש, וכל זמן שהסכך חוסם את רוב קרני השמש – כשר, שרובו ככולו. סוכה ב – א Sukos stogas turi apsaugoti nuo saulės, ir visada kol Sukos stogas apsaugo nuo daugumos saulės spindulių, tokia Suka – „košerinė (tinkama)“ (Iš Sukos įstatymų)
• Linksmos Sukot šventės! !חַג שָׂמֵחַ
• שִׁבְעַת יָמִים, תָּחֹג לַיהוָה אֱלֹהֶיךָ, בַּמָּקוֹם, אֲשֶׁר יִבְחַר יְהוָה: כִּי יְבָרֶכְךָ יְהוָה אֱלֹהֶיךָ, בְּכֹל תְּבוּאָתְךָ וּבְכֹל מַעֲשֵׂה יָדֶיךָ, וְהָיִיתָ, אַךְ שָׂמֵח. דברים טז' – טו Septynias dienas švęsk Kūrėjui savo Dievui, toje vietoje, kurioje Jis išrinks, nes palaimins tave Kūrėjas visme derliuje ir visuose tavo rankų darbuose, ir būsi tik džiaugsme. (Dvarim 16 – 15)

Praktinė Halacha (Įstatymai)  

„Palaimintas teisėjas išties teisingas“

I. M. Lav

 Ko reikia gedėti?

Toros dalyje, kalbančioje apie įstatymus kohenams (Vaikra, 21), išvardinti septyni artimi žmonės, kuriuos net kohenas privalo palaidoti („net kohenas“ – nes tai susiję su ritualinės švaros pažeidimu). Po tėvo, motinos, brolio, sesers, sūnaus, dukros, žmonos (arba vyro) mirties privaloma vykdyti visa, ką prisako Halacha apie gedulą. Tora kalba tik apie brolį iš tėvo pusės ir netekėjusią seserį, bet išminčiai taip pat pritaikė šį įstatymą ir broliui bei seseriai iš motinos pusės, bei ištekėjusiai seseriai. Užuomina apie šiuos septynis artimuosius, kurių gedėti reikia 30 dienų, yra pačiame žodyje אבל evel „gedulas“. Jis sudarytas iš trijų raidžių: א „alef“, ב „bet“, ל „lamed“. Raide „alef“ prasideda žodžiai „tėvas“, „motina“, „brolis“, „sesuo“, „žmona“, raide „bet“ – „sūnus“, „dukra“, „vyras“, o raidė „lamed“, kurios skaitinė vertė yra 30, nurodo gedulo periodą. Tėvo ir motinos, kaip jau buvo minėta, gedima visus metus.

Mirties diena

Jei žmogus guli mirties patale, reikia atsistoti prie jo lovos ir garsiai skaityti ודוי „Vidui“ (malda, kuri skaitoma per Jom-Kipurą), ir jei įmanoma, pageidautina, kad jis ją kartotų paskui skaitantįjį. Prie merdinčio negalima prisiliesti – netgi pataisyti jo kūno padėtį. „Žmogaus siela - Kūrėjo žvakė“ – šis žmogus, tarsi gęstanti žvakė, kurią gali užgesinti net menkiausias prisilietimas. Po „Vidui“ reikia skaityti atitinkamas Tehilim dalis: 121-tą („Pakelsiu savo akis į kalnus“), 130-tą („Iš gelmių šaukiuosi Tavęs, Kūrėjau“), 91-tą („Esantis aukštutinėje paslaptyje“). Jei yra aišku, kad paskutinė akimirka jau nebetoli, su mirštančiuoju kartu skaitoma Šma Israel: „Klausyk Izraeli: Kūrėjas – mūsų Dievas, Kūrėjas vienas!”, o po to – tris kartus „Palaimintas didis vardas Jo karalystės per amžių amžius!” – septynis kartus – „Kūrėjas – Jis Dievas!“ ir vieną kartą – „Kūrėjas – Karalius, Kūrėjas – valdė, Kūrėjas – valdys per amžių amžius!“

Iš karto po mirties namuose atidaromi visi langai ir išpilamas visas vanduo, kuris buvo kokiuose nors induose. Mirusiojo kūnas guldomas ant grindų, jo kojos suglaudžiamos, rankos sudedamos ant krūtinės, užmerkiamos jo akys, o veidas uždengiamas paklode. Galvūgalyje uždegamos žvakės, ir kas nors būtinai sėdasi prie mirusiojo skaityti Tehilim knygą. Izraelyje apie mirtį iš karto pranešama „chavera kadiša“ organizacijai, kuri rūpinasi laidotuvėmis (Izraelyje „chavera kadiša“ yra kiekvienoje apgyvendintoje vietovėje).

Iškart po mirties tie, kas pagal Halacha privalo gedėti mirusiojo, tampa אוננים „onenim“. Šis žodis reiškia žmogų, palaužtą sielvarto. Pagal Halacha, toks žmogus, visų pirma, atleidžiamas nuo visų Toros priedermių vykdymo, įskaitant ir „tfilino“ užsidėjimą - kad galėtų atsidėti mirusiojo palaidojimui; antra, jis negali valgyti mėsos ir gerti vyno. Ši būsena tęsiasi visą pirmą dieną, o Toros išminčiai pratęsė ją ir visai ateinančiai nakčiai. Pirmas maistas, kurį valgo gedintieji, grįžę iš laidotuvių yra tas, kurį jiems paruošė artimieji ir kaimynai, o ne jie patys. Šios vaišės vadinasi סעודת הברה „seudat avraa“ – „pasveikimo vaišės“.