• Ir pasiuntė (Balakas) pasiuntinius pas Bilamą ben Beorą į Petorą..., kad pašaukti jį, sakydamas: Štai tauta išėjo iš Egipto ir „uždengė“ visą žemės paviršių, ir ji įsikūrė priešais mane. Ir dabar, ateik, prakeik man šią tautą, nes ji stipresnė už mane, gal tada aš pajėgsiu sumušti ją ir išvarysiu iš žemės, nes aš žinau, ką tu palaimini, tas būna palaimintas, o ką prakeiti, tas būna prakeiktas. (Bemidbar 22 – 5, 6)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

מצוה אחת ב 

Viena priedermė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                         2.

                                                    Kalba, mintis, veiksmas

Visas dvasinis darbas turi apimti:
mintį, kalbą ir veiksmą.
Jau aptarėme vienos priedemės „veiksmo“ aspektą.
Tai reiškia, kad žmogus turi visą savo laisvą laiką pašvęsti kitų žmonių naudai.
Tačiau šioje priedermėje svarbiausias yra „minties“ aspektas, žymiai svarbesnis už ypatingas priedermes „tarp žmogaus ir Kūrėjo“.

Iš tikro priedermėse „tarp žmogaus ir Kūrėjo“ pats veiksmas reikalauja minties ir intencijos,
kad viskas būtų dėl Kūrėjo, t.y. visas „veiksmas“ turi būti „dėl Kūrėjo“.
Tačiau priedermių dalis „tarp žmogaus ir jo artimo“ yra paremtos paprasčiausiu žmogaus padorumu ir sąžine.

Ir jei žmogus atliks priedermes vien tik remdamasis savo „padorumu ir sąžine“, skaitysis, kad žmogus neatliko nieko.
Tai reiškia, kad tokie žmogaus veiksmai nepriartins žmogaus prie Kūrėjo ir prie Toros ir priedermių vykdymo „lišma“.
Todėl kiekvienas žmogus turi mintyse galvoti, kad jis atlieka priedermę tik dėl „malonumo Kūrėjui suteikimo“.

Iš tikro žmogus turi „susitapatinti“ su Kūrėjo keliais:
„Koks Kūrėjas yra gailestingas, toks ir žmogus turi būti gailestingas,
kaip Kūrėjas visada daro tik gera, taip ir žmogus visada turi daryti tik gerą“.

Ir šis „įsivaizdavimas“ kartu su „gerais darbais“ priartins žmogų prie Kūrėjo, nes žmogaus „forma“ sutaps „šventa dvasine forma“.
Tada pasikeis visa žmogus „materija“ ir bus pasirengusi priimti tikrą „auštutinę gausybę“.

Ir kas liečia „kalbą“ – tai garsiai tariama malda, dvasinio darbo metu ir nustatytu laiku, taip kad Kūrėjas „apverstų“širdies norus iš „egoizmo“ į „sąlygojimą“.
Taip pat žmogus turi garsiai skaityti Torą ir visus Jos komentarus.