• וזה שאמרו בתיקונים (תיקון ל' נתיב תנינא) וז"ל קומו ואתערו לגבי שכינתא דאית לכון לבא בלא סוכלתנו למנדע בה, ואיהי בינייכו. בעה''ס, הקדמה לספר הזהר Tikunim Zohar parašyta (Tikun 30): „Atsibuskite ir atsikelkite dėl šventos Šchinos, nes pas jus širdis tuščia, be suvokimo, kad pažinti ir suprasti Ją, nors Ji ir yra jumyse“. (Baal Sulamas „Įvadas į knygą Zohar“)

הקדמה לספר הזהר ח, ט  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                      8.

Ir dabar atėjome prie Trečio tyrinėjimo, kurį mums pateikė kabalistai, supratimo.
Taigi stebėjomės, kaip galima pasakyti pasakyti apie sielas, kad jos yra „Kūrėjo dalis iš viršaus“.
Ir sulygino tai su akmeniu, atskeltu nuo „kalno uolos“, kad nėra skirtumo tarp jų, t.y. siela (akmuo) yra „dalis“, o Kūrėjas (Kalno uola) yra „viskas“.
Taip pat sakėme, jei „akmuo“ yra atskeltas nuo „Kalno uolos“, tai reikėjo padaryti su kažkokiu specialiu „kirviu“ (įrankiu).
Tačiau, kaip galima taip sakyti apie Kūrėjo esmę?
Iš tikro, kieno pagalba sielos buvo „atskirtos“ nuo Kūrėjo, ir „išėjo“ iš Jo esmės, taip kad taptų kūriniais?

Tačiau iš to, kas pasakyta yra aišku, kad kaip kirvis atskelia ir atskiria materialume, taip „formų skirtumas“ atskiria dvasingume, ir padalina į dvi dalis.
Pavyzdžiui, kai du žmonės myli vienas kitą, sakoma, kad jie yra „susijungę“ vienas su kitu į vieną kūną.
Ir atvirkščiai, jei jie nekenčia vienas kito, sakoma, kad jie yra nutolę vienas nuo kito, kaip nutolę rytai nuo vakarų.
Ir čia nekalbama apie materialų atstumą, bet turima mintyje „formų sutapimą“ tarp jų.
Taigi, jei vienas myli tai, ką myli kitas ir nekenčia to, ko nekenčia kitas, skaitosi, kad žmonės myli vienas kitą, ir yra „susijungę“ vienas su kitu.

Tačiau, jei tarp jų yra koks tai „formų skirtumas“, t.y. jei vienas myli kokį tai dalyką, nežiūrint į tai, kad draugas to nekenčia, būtent tuo „formų skirtumo“ dydžiu jie nekenčia vienas kito, ir yra nutolę vienas nuo kito.

Ir jei du žmonės turi visiškai priešingus požiūrius – „formas“, t.y. tai ką myli vienas, viskas yra kito nekenčiama, ir tai, ką vienas nekenčia, viskas yra kito mylima, tada šie žmonės yra nutolę vienas nuo kito, kaip nutolę „rytai nuo vakarų“ – nuo vieno galo iki kito.

                                                                          9.

Iš tikro matome, kad dvasingume „formų skirtumas“ veikia kaip „atskiriantis kirvis“ materialume.
Ir nuotolis tarp dvasinių objektų priklauso nuo „formų skirtumo“ dydžio.
Taigi jau sakėme, kad sielose buvo įdiegtas noras gauti malonumą, ir šios „formos“ visai nėra pas Kūrėją, nes ח''ו (neduok dieve) iš Jis galėtų gauti?
Todėl šis „formų skirtumas“, kurį įgavo sielos, atskiria jas nuo Kūrėjo, kaip pavyzdyje su kirviu, atskeliančiu „akmenį“ nuo „Kalno uolos“.
Iš tikro šiuo „formų skirtumu“ sielos „išėjo“ iš Kūrėjo esybės ir atsiskyrė nuo Jo, kad taptų kūriniais.

Tačiau viskas, ką sielos gauna iš Kūrėjo, viskas išeina iš Kūrėjo esmės „egzistencija iš egzistencijos“ (ješ mi ješ).
Todėl šviesa, kurią sielos gauna iš Kūrėjo į savo „indą“, t.y. į „norą gauti“, visai nesiskiria nuo Kūrėjo esmės.
Tai reiškia, kad sielos šią šviesą gauna tiesiai iš Kūrėjo esmės – „egzistencija iš egzistencijos“ (ješ mi ješ).
Taigi visas skirtumas tarp Kūrėjo esmės ir sielų tik tai, kad sielos yra tik „dalis“ iš Kūrėjo esmės.
Ir tas šviesos „dydis“, kurį gavo sielos į savo „indą“, t.y. „norą gauti“, jau yra atskirtas nuo Kūrėjo.
Tai reiškia, kad ši šviesos „dalis“ jau turi „bendrą formą“ su „noru gauti“ (racon lekabel), ir yra žinoma, kad „formų skirtumas“ daro šviesą – „dalimi“.

Taigi „formų skirtumo“ dėka šviesa „išėjo“ iš aspekto „visas“ ir tapo „dalimi“.
Todėl visas skirtumas tarp Kūrėjo esybės ir sielų, tik tas, kad sielos („atskeltas akmuo“) yra tik „dalis“, o Kūrėjas („Kalno uola“) yra „viskas“.
Ir įsižiūrėk labai įdėmiai, nes nebegalima giliau leistis į šitą išaukštintą „vietą“.