• הסכך צריך להגן מן השמש, וכל זמן שהסכך חוסם את רוב קרני השמש – כשר, שרובו ככולו. סוכה ב – א Sukos stogas turi apsaugoti nuo saulės, ir visada kol Sukos stogas apsaugo nuo daugumos saulės spindulių, tokia Suka – „košerinė (tinkama)“ (Iš Sukos įstatymų)
• Linksmos Sukot šventės! !חַג שָׂמֵחַ
• שִׁבְעַת יָמִים, תָּחֹג לַיהוָה אֱלֹהֶיךָ, בַּמָּקוֹם, אֲשֶׁר יִבְחַר יְהוָה: כִּי יְבָרֶכְךָ יְהוָה אֱלֹהֶיךָ, בְּכֹל תְּבוּאָתְךָ וּבְכֹל מַעֲשֵׂה יָדֶיךָ, וְהָיִיתָ, אַךְ שָׂמֵח. דברים טז' – טו Septynias dienas švęsk Kūrėjui savo Dievui, toje vietoje, kurioje Jis išrinks, nes palaimins tave Kūrėjas visme derliuje ir visuose tavo rankų darbuose, ir būsi tik džiaugsme. (Dvarim 16 – 15)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

„Hakafot“

Kiekvieną „hakafą“ (per Simchat-Tora sinagogoje atliekamas „hakafot“ – septynis kartus einama aplink „bimą“) ravas Baruchas apeidavo ypatingu šokio žingsniu, absoliučiame susiliejime su Kūrėju.

Jis sukdavo ratus aplink „bimą“, o paskui jį ir visa bendruomenė.

Tada perduodavo Toros ritinį vienam iš mokinių ir tęsdavo toliau.

Kiekvienas apėjimas trukdavo labai ilgai.

Šokis buvo audringas, temperamentingas, pripildytas šventos tikėjimo jėgos.

Po keleto valandų šokimo, pradėdavo Toros skaitymą.

Paskui ravas Baruchas prieidavo prie maldos stalelio ir pradėdavo „Maldą apie lietų“.   

Kartą vienas mokinys paklausė ravo Barucho Šalomo:

„Ką mums galvoti ir kaip nusiteikti „hakafot“ metu?“

Ravas Baruchas atsakė taip:

„Žmogus turi galvoti apie tai, kad Kūrėjas yra geras ir darantis gerumą, todėl jis nori suteikti malonumą Kūrėjui.

Tuo metu žmogus turi išmesti visas neigiamas mintis, parodančias jo trūkumus.

Reikia negalvoti, jog jam trūksta Dangaus baimės, tikėjimo ir panašiai, ir tokiu būdu jis pritrauks sau tobulumą“.  

Šventės užbaigimas

Sekančią dieną po šventės, prieš saulės laidą, Ravas Baruchas paprastai rengdavo vaišes.

Ir taip darydavo visų trijų pagrindinių švenčių (Pesach, Šavuot ir Sukot) metu.

Šios vaišės – tai tarsi kiekvienos šventės prisiminimas ir apibendrinimas, nurodantys žmogui dvasinę kryptį, kuria eiti pasibaigus šventiniam laikotarpiui.

Šių vaišių metu vyraudavo labai ypatinga atmosfera – tarsi per trečią Šabato trapezą, kurios metu atsisveikinama su Šabatu.

Kartą ravas Baruchas paaiškino tai, kas parašyta šlovinimo maldoje „Halel“:

„Suriškite virvėmis šventinę auką“ (Psalmės 118:27).

Žodis חג „šventė“ yra nuo žodžio מחוגה „apvalus“.

Apvali forma yra tobulumo aspektas.

O tobulumas yra jaučiamas tik virš „logikos“.

עבותים „virvės“ reiškia עביות „avijutą, grubumą“, t.y. norą.

Kadangi tik dėka noro galima „surišti“ tobulumą, kad jis liktų pas žmogų ir pasibaigus šventei.