• רבי יוסי הגלילי אומר אין זקן אלא מי שקנה חכמה. קידושין לב' – ב. שלבי הסולם, מועדים, מהו ענין יסורים בעבודה Rabi Josi iš Galilėjos sako: Senas – tas, kas įgijo išmintį. (Talmudas, Kidušin 32 – 2), (Šlavei haSulam „Kentėjimai dvasiniame darbe“)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Purimas

1991 metais, adaro mėnesio Roš-chodeš (naujo mėnesio pašventinimo) vaišių metu ravas Baruchas pasakė:

„Kai įeina adaras, didiname džiaugsmą“.

Kodėl reikia didinti džiaugsmą?

Žmogaus darbe Kūrėjui yra dvi būsenos: dešinės pusės laikas – tai tobulumo aspektas, kairės – tai žmogaus veiksmų įvertinimas (kritika), netobulumo laikas.

Purimo šventė – tai dieviškumo atvėrimo laikas, todėl tuo laiku turime stengtis jausti tobulumą ir būti džiaugsme.

Tai yra, matyti Kūrėjo didumą ir išaukštinimą, bei džiaugtis kiekvienu, net ir mažiausiu dalyku, kurį turime šventume.

Purimo metu ravas Baruchas su mokiniais iki pat ryto nagrinėdavo „Megilat Ester“ („Esteros knygos“) aspektus, pagal tai, kaip jie yra paaiškinti švento Ari knygoje „Intencijų vartai“ ir pateikti „Mokymo apie dešimt sfirot“ 15 dalyje, nuo 200 iki 229 punkto. 

Purimo dieną, po pietų susirinkdavo bendruomenė.

Malda „Mincha“ (popietinė malda) visada prasidėdavo penktą valandą.

Po jos ravas Baruchas apsiplaudavo rankas Purimo vaišėms.

Vaišių metu kiekvienas su didžiausiu iškilmingumu įteikdavo ravui Baruchui savo dovanas (Purimo metu yra priedermė siųsti draugams maisto dovanas).

Visada būdavo pakviestas didelis orkestras, kuris pasiruošęs laukdavo ravo Barucho nurodymų.

Ir tas, kas nematė to didžiulio linksmumo, kuris trykšdavo Purimo šventės šokių metu, nematė linksmumo iš vis.

Mokiniai šokdavo „iki proto netekimo“.

Kai kurie ateidavo persirengę nuo galvos iki kojų, kiti tik pakeisdavo savo įprastą aprangą, tačiau nei vienas nepergyveno dėl savo garbės ar statuso.

Visus jungė didelis džiaugsmas, esantis tik pas tuos, kurie, kiekvienas pagal savo pakopą, nusipelnė ryšio su Pasaulių Kūrėju, kaip yra parašyta:

„Stiprybė ir džiaugsmas toje vietoje, kur yra Jis (Kūrėjas)“.

Pertraukose tarp šokių ravas Baruchas kalbėdavo apie susijungimą ir formų sutapimą su Kūrėju, apie Mordechajaus aspektą, t.y tikėjimą virš logikos, kuris yra priešingas Hamano aspektui, tai yra žinojimui, bei didelių dvasinių šviesų ir malonumo pritraukimui.

Purimas prilygsta „Galutiniam ištaisymui“. Todėl visos šventės ateityje dings, išskyrus Purimą.

Taip vykdavo Purimo vaišės – šokiai iki uždusimo, be pertraukos trunkantys valandą ir daugiau, po to – susirinkimas aplink mokytoją ravą Baruchą, kad pasiklausyti jo šventų kalbų, ir vėl valanda šokio be sustojimo, iki visiško savęs pajautimo praradimo...

Ir vėl susibūrimas aplink ravą Baruchą, „lechaimo“ gėrimas ir jo šventų žodžių klausymas.

Ir vėl viskas iš naujo...

„Birkat amazon“ buvo skaitoma antrą valandą nakties, o po to – vakarinė malda „Maarivas“.