• רבי יוסי הגלילי אומר אין זקן אלא מי שקנה חכמה. קידושין לב' – ב. שלבי הסולם, מועדים, מהו ענין יסורים בעבודה Rabi Josi iš Galilėjos sako: Senas – tas, kas įgijo išmintį. (Talmudas, Kidušin 32 – 2), (Šlavei haSulam „Kentėjimai dvasiniame darbe“)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Šavuot

Per Šavuot šventę Mokymo namai buvo puošiami žalumynais ir medžiais, taip, kad viskas skendėjo žalumoje.

Ravas Baruchas rengdavo šventines vaišes, kurios trukdavo iki pirmos valandos nakties.

O tada sėsdavo mokytis Zoharo straipsnio „Nuotakos naktis“, kuriame aprašyti rabi Šimono ir jo mokinių ištaisymai Šavuot naktį.

Taip mokėsi maždaug iki pusės trijų nakties.

Paskui jis eidavo į savo butą, o likusieji mokiniai išsiskirstydavo: dalis jų tęsdavo mokymą iki pat aušros, kiti eidavo pailsėti ir grįždavo šeštą ryto.

Po rytinės maldos darydavo „Kidušą“, kurio metu valgydavo pienišką maistą.

Tuo metu ravas Baruchas kalbėdavo apie Šavuot šventę iš darbo Kūrėjui aspekto.

Po vidurdienio vėl susirinkdavo, ir keletą valandų sėdėdavo dainuodami, grodami ir klausydami ravo Barucho pasakojimų apie susijungimą su Kūrėju ir tikėjimą.

Iš ravo Barucho pokalbių apie vidinius Šavuot šventės aspektus

Parašyta: „Ir nusileido Kūrėjas ant Sinajaus kalno, ant kalno viršūnės (Šmot 19:20)“.

Reikia suprasti, kas yra kalno viršūnė dvasingume. Ir kaip suprasti, jog Kūrėjas „nusileido“?

Atsakymas: yra žinoma, jog dvasinis dalykas yra vadinamas pagal jo veikimą.

Kaip parašyta Šoftim knygoje (13:17-18):

„Pasakė Manoachas Kūrėjo angelui: koks tavo vardas? Kūrėjo angelas atsakė jam: kodėl klausi, koks mano vardas? Jis nuostabus“.

Vardas nustatomas pagal veiksmą. Pavyzdžiui, angelas, kuris „atsakingas“ už gydymą (ivritu „gydyti“ – לרפאות), vadinamas Rafaeliu (רפאל) ir panašiai.

Taip pat ir Kūrėjas, tuo metu, kai siunčia gydymą žmogui, vadinasi „Kūrėjas, išgydantis ligonius“.

Ir todėl, kad Kūrėjas turi atverti žmogui, jog žmogaus prigimtis yra bloga, tai vadinasi, jog Kūrėjas atveria žmogui, kokioje „kritimo būsenoje“ žmogus gimė.

Kaip parašyta (Berešit 8:21):

„Nes žmogaus širdies polinkis blogas nuo pat vaikystės“, t.y. nuo tos dienos, kai gimė, todėl Kūrėjas vadinamas pagal savo veikimą, kaip yra parašyta: „Ir nusileido Kūrėjas ant Sinajaus kalno“.

Taigi, šiame Toros sakinyje randame du pasakymus:

1) Apie Kūrėją parašyta: „Ir nusileido Kūrėjas ant Sinajaus kalno, ant kalno viršūnės“.

2) Ir  apie tautą parašyta: „Ir stovėjo kalno papėdėje“.

Turime suprasti, kas yra kalnas. Žodis „kalnas“ (ivritu – הר),  yra tos pačios kilmės kaip ir „apmąstymai“ (הרהורים), tai yra žmogaus protas.

Ir tai, kas yra galvoje (prote) potenciale, gali paskui tapti veiksmu, realizacija.

Pagal tai galima paaiškinti: „Ir nusileido Kūrėjas ant Sinajaus kalno, ant kalno viršūnės“: „kalno viršūnė“ – tai žmogaus mintys ir protas.

Tai reiškia, jog Kūrėjas duoda visai tautai žinoti, kad „žmogaus širdies polinkis blogas nuo pat vaikystės“.

Ir po to, kai Kūrėjas duoda tai sužinoti potencialiai, t.y. „kalno viršūnėje“, tada tai, kas buvo potenciale, tampa veiksmu.

Todėl tauta ateina prie realaus to dalyko pajautimo, ir tada visiems iškyla Toros poreikis, kaip parašyta (Talmudas, Kidušin):

„Sukūriau blogio instinktą, sukūriau jam vaistą (prieskonį) – Torą“.

Tad jie buvo priversti priimti Torą, be jokio pasirinkimo, nes matė, jog jei priims Torą, jų laukia gerumas ir malonumas, jei ne – „čia bus jų kapo vieta“.

Pagal tai galima paaiškinti pasakymą:

„Ir nusileido Kūrėjas ant kalno viršūnės“.

Tai reiškia, jog po to, kai Kūrėjas davė jiems sužinoti „ant kalno“, t.y. jų mintyse ir prote, kad žmogaus prigimtis yra bloga – iš karto tai buvo realizuota veiksmu.

Apie tai parašyta:

„Ir atsistojo kalno papėdėje“, t.y. jiems ėmė veikti tas „kritimas“ (žemumas), kuris buvo „ant kalno“.

Dar yra pasakyta:

„Pakabino Kūrėjas virš jų kalną, kaip skardį ir pasakė: jei jūs priimsite Torą gerai, jei ne, čia bus jūsų kapas“ (Talmudas, Šabatas 88 – 1).

Tai reiškia, kad tas kritimas ir tas žinojimas, kuriuos gavo ant kalno, tai yra mintyse, ėmė veikti juose taip, kad jie būtų priversti priimti Torą.

Iš tikro kalnas, t.y. kritimas, sąlygojo jiems poreikį priimti Torą – tam, kad jie galėtų nugalėtų jų širdyje esantį blogį”.

(Iš ravo Barucho straipsnių, 1987 metai, 18 straipsnis).