• ומצוה שיניחה (חנוכה חנוכה) בפתח הסמוך לפתח משמאל, שתהא מזוזה מימין ונר חנוכה משמאל, ונמצא שאדם מסובב במצוות. קיצור שולחן ערוך Priedermė yra padėti Chanukos žvakę prie išėjimo, kairėje, kad būtų Mezuza dešinėje, o Chanukos žvakė – kairėje, taip žmogus bus apsuptas priedermių. (Kicur Šulchan Aruch)

שערי קדושה חלק ג שער ה  

Šventumo vartai Trečia dalis. Penktieji vartai

rabi Chaimas Vitalis

                                           Apie pranašystės lygį (kokybę)

Kaip jau išaiškinta, šviesa, sklindanti per visus keturius pasaulius:
- Acilut
- Brija,
- Jecira,
- Asija, iki mūsų žemiausio pasaulio, turi žmogaus – „adam“ „formą“.
Ši šviesa išeina iš „Aukštutinio adam“ dešimt sfirot, šviesų,
ir visos „apatinių“ žmonių sielos yra „įjungtos“ į tą šviesą.
Ir kai ši šviesa „nusileidžia“ į šį pasaulį „apsirengti“ kūnais, ji palieka savo „šaknį“,
susiliejusią su šaltiniu, iš kurio nusileido.
Tai reiškia, kad tik „šakos“ iš tos aukštutinės „šaknies“ nusileidžia į mūsų pasaulį „apsirengti“ kūnais.
Todėl, kai žmogus daro sunkią nuodėmę, ši „šaka“ yra „nukertama“ nuo „šaknies“, ir pasilieka mūsų pasaulyje kaip „gyvuliška dvasia“ (רוח בהמה – ruach behema).

Apie šią paslaptį parašyta:
„Kirste nukirsk šią sielą“ (Bemidbar 15 – 31),
ir „Žmogus lauko medis“ (Dvarim 20 – 19).
Taip pat tai yra paslaptis, kodėl teisuolių vardai parašyti du kartus:
„Abrahamai, Abrahamai“,
„Moše, Moše“,
„Jakovai, Jakovai“.
Tai reiškia, kad vienas vardas skirtas tai „šakniai“,
kuri pasilieka viršuje, susijungusi su Gyvybės medžiu,
ir vienas skirtas apačioje – žmogui.

Dabar išaiškėja pranašystės aspektas,
t.y. jei žmogus nori susijungti su „šaknimi“,
jis turi „išsityrinti“ savo sielą, praeinančią per visus pasaulius.
Tai reiškia, kad jokiame pasaulyje neturi būti pas žmogų blogio instinkto „nešvarumų“.
Iš tikro pirmiausia žmogus turi paruošti save „susiliejimui“ su viršutine „šaknimi“.
Paskui reikia pilnai „nuvilkti“ sielą nuo „materialumo“,
esančio kokiame nors pasaulyje,
ir tik tada galima pilnai „susijungti“ su aukštutine „šaknimi“.
Tačiau, kaip parašyta daugelyje knygų,
šis sielos „nusivilkimas“ iš kūno nėra toks,
kaip siela „palieka“ kūną ir „išeina“,
palikdama kūną, miego metu.
Jeigu būtų taip, tai tai jau būtų ne pranašystė, o sapnas kaip visi sapnai.
Tačiau, kai „šventa dvasia“ nusileidžia ant žmogaus,
jis tuo metu viską aiškiai mato ir suvokia,
t.y. siela yra žmogaus kūne.
Tada yra visiškai pašalinamos visos pašalinės mintys,
o vaizduotė, kuri yra iš pagrindinės „gyvulinės“ sielos, yra „sustabdoma“ visiškai.
Tai reiškia, kad žmogus negali nei įsivaizduoti, nei galvoti, nei mąstyti apie jokį dalyką iš mūsų pasaulio.
Kaip lygtais siela „išeina“ iš kūno ir kyla į dvasinius pasaulius, į savo „šaknį“,
t.y. siela kyla „pasaulis“ po „pasaulio“, kol pasiekia savo aukštutinį „šaltinį“.

Ir ten siela gauna šviesą iš dešimties savo sfirot „šaknies“,
prie kurios siela yra „prisitvirtinusi“.
Iš tikro lygiai tuo pačiu „keliu“, kuriuo siela „pakilo“,
ji paskui „grįžta“ atgal į „protingą sielą“, esančią yra kūne.
Ir tuo visuose pasauliuose yra „padidinamas“ šviesos ir džiaugsmo kiekis.

Toliau, iš „protingos sielos“, ji jau grįžta į kitą sielos dalį – „gyvulinę“,
kurioje jau yra vaizduotė, paverčianti šią šviesą materialiais „objektais“ ir informacija.
Ir šie „objektai“ jau yra „suprantami“, lygtais būtų tiesiogiai „matomi“.

Taip pat, kartais, nusileidžianti šviesa, vaizduotės pagalba įgauna „angelo pavidalą“.
Šis angelas kalba, mato girdi ir pan., apie tai parašyta:
„Kūrėjo dvasia kalbėjo su manim“ (Šmuel 2 23 – b).

Kartais pranašystė būna penkiuose dvasiniuose jutimo organuose,
kurie veikia vien tik vaizduotės pagalba,
ir šie dalykai yra visiškai atskirti nuo „materialios“ vaizduotės ir „materialių“ minčių.

Ir pati „pranašystė“ yra dviejų rūšių:
Viena rūšis – tai visų pranašų pranašystė.
Kai šviesa, pasiekusi „protingą“ sielą, nusileidžia į „gyvulišką“ sielą,
ten „pranašystės“ šviesa yra atvaizduojama mintimi, penkiais jutiminiais organais ir vaizduote.
Tačiau šis šviesos poveikis yra labai didelis,
todėl išoriniai jutiminiai organai „sudreba“ nuo šio poveikio,
ir neturi „jėgų“ priimti šią šviesą.
Iš tikro ši pranašystės būsena būna labai panaši į „sapną“,
nors tai nėra tikras „sapnas“.
Apie tai parašyta:
„Ir mieguistumas (תרדמה – tardema) apėmė Abramą“ (Berešit 15 – 12).

Antra rūšis – tai tobula pranašystė.
Kai jutiminiai organai jau gali „aiškiai“ ne „per sapną“ priimti pranašystės šviesą,
ir tai – Moše pranašystė.
Šioje pranašystėje Moše siela buvo visiškai skaidri,
t.y. savo veiksmų dėka Moše pasiekė aukštą šventumo lygį,
ir buvo „pašalintas“ gyvuliškos sielos „nešvarumas“.

Iš tikro yra be galo daug žmogaus sielos „šaknų“,
ir tik nuo žmogaus sielos „šaknies“ aukštumo atitinkamai priklauso pranašystės šviesos kokybė.
Tačiau, nors žmogaus sielos „šaknis“ gali būti iš labai aukštos „vietos“,
norint nusipelnyti, ir iš ten „pritraukti“ šviesą,
visas pagrindinis darbas turi būti „apačioje“.
Ir jei žmogus ištaisė save „apačioje“,
jis gali pritraukti „pranašystės“ šviesą tik iš savo sielos „šaknies“ pakopos.