• ומצוה שיניחה (חנוכה חנוכה) בפתח הסמוך לפתח משמאל, שתהא מזוזה מימין ונר חנוכה משמאל, ונמצא שאדם מסובב במצוות. קיצור שולחן ערוך Priedermė yra padėti Chanukos žvakę prie išėjimo, kairėje, kad būtų Mezuza dešinėje, o Chanukos žvakė – kairėje, taip žmogus bus apsuptas priedermių. (Kicur Šulchan Aruch)

שלבי הסולם מאמרים שונות בענין שכר המקבלים  

Šlavei haSulam „Dvasinio darbo užmokestis“

ravas Baruchas Ašlagas

                                                                (Ištraukos)

Savaime suprantama, kad žmogus negali dirbti be užmokesčio.
Tai reiškia, jei žmogus negautų užmokesčio, jis negalėtų pajudėti iš vietos.
Ir tai išplaukia iš kūrinių šaknies – Kūrėjo,
kuriame nėra ח''ו (chas ve šalom, neduok dieve) judesio.
Kaip parašyta (Talmud Eser aSfirot, 1d.):
„Mes labai mėgstame poilsį ir nekenčiame judėjimo ir judame tik tam, kad pasiektumėme poilsį.
Tai yra todėl, kad mūsų šaknis, Kūrėjas yra absoliučioje ramybėje.
Todėl judėjimas yra prieš mūsų prigimtį, ir yra nekenčiamas mūsų“.

Pagal tai turime suprasti, koks gi yra mūsų užmokestis už dvasinį darbą, kurį mes turime atlikti?
Norint atsakyti į šį klausimą, mums reikia išsiaiškinti du dalykus:
„Kūrimo tikslą“ ir „kūrinijos ištaisymą“, tam tikslui pasiekti.
Žinome, kad „Kūrėjas sukūrė kūriniją, tik tam, kad suteiktų jai gerumą ir malonumą“,
tai ir yra „kūrimo tikslas“.
Tačiau, kodėl gi tada kūriniai (žmonės) negauna šio gerumo ir malonumo?

Iš tikro ar gali kūrinija eiti prieš Kūrėjo norą ir sakyti,
kad ji nenori Kūrėjo siūlomo gerumo ir malonumo?
Juk Kūrėjas „įdiegė“ pas visus kūrinius prigimtį:
kur kiekvienas nori tik gauti?
Ir dar, mokomės, kad tik „noras gauti“ vadinasi „kūrinija“.
Tai reiškia, kad „kūrinija“ yra naujas dalykas,
vadinamas „esybė iš niekur“ (יש מאין ješ mi ajin),
todėl savaime aišku, kad visi „kūriniai“ nori tik „gauti“.
Ir taip pat iš kitos pusės – Kūrėjas nori tik „duoti“.

Tada kas gi stabdo?
Atsakymą pateikia šventasis Ari knygoje „Ec chaim“:
„Tam, kad parodyti savo tobulumą, Kūrėjas apribojo save (padarė cimcumą)“.
Tai reiškia, kad skirtumas tarp „duodančio“ ir „gaunančio“,
sąlygoja formų skirtumą, t. y. nemalonų pojūtį – gėdos jausmą, „gaunantiems“.
Todėl buvo padarytas ištaisymas,
t. y. šviesa gali šviesti „gaunantiems“ (žmonėms) tik,
kai yra formų sutapimas, kuri panaikina gėdą.
Tai vadinama „susiliejimu su Kūrėju“.

Tokiu būdu gaunamas gerumas ir malonumas nesukelia nemalonaus pojūčio – gėdos jausmo, nes pas „gaunančius“ – žmones yra tokia pati intencija, kaip ir pas „duodantį“ – Kūrėją.
Iš tikro „apatiniai“ gauna ne todėl, kad jie „alkani“,
o todėl, kad jie nori suteikti malonumą „Duodančiam“.
Tai vadinama „sąlygojimu“, ir tai veda prie „susiliejimo“.
Ir jei padarysime išvadą, ką mes turime padaryti, kad gautume gerumą ir malonumą?

Atsakymas vienas:
Reikia pasiekti „sąlygojimo indus“, dar vadinamus „antrąja prigimtimi“.
Tai ir yra vadinama „kūrinijos išsitaisymu“.
Todėl dabar yra aišku kokio užmokesčio mes turime reikalauti iš Kūrėjo už darbą Toroje ir priedermėse?
Užmokestis yra tas, kad Kūrėjas suteiktų mums „sąlygojimo indus“, arba „antrą prigimtį“.
Kaip parašyta įvade į knygą „Veidas šviečia ir paaiškina“, užmokesčio šaknis, tai – „ekranas“ ir „grįžtanti šviesa“.
Todėl mes turime už darbą reikalauti ne malonumo ar šviesos,
bet mes turime reikalauti „sąlygojimo indų“, nes tik to ir trūksta mums.
Tai yra „malonumą“ ir „šviesą“ gauti galima tik į „sąlygojimo indus“.
Todėl prieš šių indų „įsigijimą“, žmogus jaučia gyvenime kentėjimus,
nes gauti „gerumui“ ir „malonumui“ nėra pas žmogų tinkamų „indų“.

Dvasiniame darbe galime išskirti tris dalykus:
1.Draudžiami dalykai.
2. Leistini dalykai.
3. Veiksmo priedermės.

„Draudžiamuose dalykuose“ neleistina ir neįmanoma intencija Dangaus vardu.
Tai yra mes negalime ir neturime teisės draudžiamam dalykui suteikti intenciją lišma.
Taip pat negalima ir „jų daryti veiksmu“.
Apie tai pasakė išminčiai: „Priedermė ateinanti iš nusikaltimo“.

„Leistiniems dalykams“ galime suteikti inteciją Dangaus vardu.
Ir jei gali žmogus šiam dalykui suteikti sąlygojimo intenciją,
tada šis veiksmas vadinamas „priederme“,
t. y. gauna priedermės statusą.

„Veiksmo priedermėse“, t. y. sėdėjime Sukoje, Šabato žvakių uždegime... ir t. t.,
nors ir nebus teisingos sąlygojimo intencijos,
šis veiksmas vadinsis „priederme“.
Net ir atliekama „lo lišma“ (dėl savęs), tai vis tiek bus priedermė.
Tačiau, jei žmogus „priedermei“ gali suteikti sąlygojimo intenciją,
tada ši priedermė leidžia žmogui nusipelnyti priedermei skirtos šviesos.

Tačiau, jei žmogus kol kas negali priedermei suteikti teisingos intencijos,
apie tai pasakė išminčiai:
„Visada žmogus turi užsiimti Tora, net lo lišma, nes iš lo lišma ateis į „lišmą“, t.y. į sąlygojimo intenciją – Dangaus vardu.
Iš tikro, net ir be intencijos, atlikdamas „veiksmo priedermę“, žmogus vykdo Kūrėjo įsakymą.
Tačiau „leistinuose dalykuose“, jei žmogus daro juos be teisingos intencijos, jie neįgauna „priedermės“ kokybės.

Ir tuo labiau, jei žmogus daro „draudžiamus dalykus“, jam yra „įrašoma“ nuodėmė, t. y. jis tolsta nuo Toros kelio ir tolsta nuo Kūrėjo.
Dar reikia žinoti, kad „veiksmo priedermės“, atliekamos be intencijos, nors ir vadinasi „priederme“, bet tai labai ilgas kelias į Kūrėją.
Tačiau, jei žmogus daro „veiksmo priedermes“ lišma., jis kiekvieną kartą vis labiau ir labiau susilieja su Kūrėju.
Kol nusipelno „priedermių skonio“ ir „Toros skonio“.

Dar reikia pabrėžti, kad žmogus turi gauti malonumą, vykdydamas priedermę.
Iš tikro jei jis valgo ir negauna malonumo,
žmogus neturi teisės sakyti palaiminimą.
Išeina, žmogus, vykdydamas priedermę, privalo gauti malonumą,
kad galėtų deramai palaiminti.
Ypač tai liečia per Šabatą gaunamus malonumus,
nes per Šabatą malonumas yra priedermė.

Ir, jei žmogus negauna per Šabatą malonumo, valgydamas Šabatines vaišes (סעודת שבת seudat Šabat), jis neįvykdo priedermės.
Todėl yra nuostata, kad prieš Šabato vakarienę žmogus turi specialiai būti kuo labiau alkanas. Pasakė išminčiai:
„Prieš Šabatus ir švenčių dienas žmogus turi susilaikyti nuo popietinio valgymo,
kad įeitų į Šabatą ir šventes „išbadėjęs“(Talmudas, Psachim).
Ir nors žmogus ir nesuteiks sąlygojimo intencijos,
jis bet kokiu atveju įvykdys priedermę.
Tačiau bendru atveju žmogaus „užmokestis“ už dvasinį darbą,
tai pasiekti „sąlygojimo indus“.
Ir kai yra pasiekiami šie indai (norai), žmogus jau turi viską.