18.
Ir savaime aišku, kad negali žmogus nusiimti nuo savęs atsakomybės,
jei jis jau gavo šį „vaistą“ (prieskonį),
tačiau vis dar yra jame „nuodėmingos abejonės“.
Iš tikro žmogus dar gyvena abejonėse ir neryžtingume,
nes blogio instinktas jame dar „nepažabotas“.
Juk, kai Kūrėjas sukūrė „blogio instinktą“ ir davė jam galią,
aišku turėjo tai įvertinti, ir sukurti patikimus „vaistus“ bei „prieskonį“,
kad jų dėka būtų galima susilpninti „blogio instinkto“ stiprumą iki pilno jo anuliavimo.
Todėl, jei kas nors užsiiminėjo Tora, ir jam nepasisekė iš savęs pašalinti blogio instinktą,
tai tik dėl to, kad šiuose užsiėmimuose nesistengė duoti pakankamai pastangų ir darbo, reikalingo Toros užsiėmimuose.
Kaip pasakyta:
„Nesistengei ir radai, netikėk“.
Gali būti, kad žmogus „užpildė“ reikalaujamą pastangų „kiekį“,
bet buvo atsainus „kokybėje“.
Tai reiškia, kad nukreipė širdį ir protą į pašalinius dalykus užsiėmimų Tora metu.
Ir todėl nenusipelnė pritraukti Toros švytėjimą,
sąlygojantį tikėjimą žmogaus širdyje.
Arba žmogus užsiėminėjo nesusikaupęs ir nukreipęs mintis nuo šio pagrindinio Toros principo,
ir todėl negavo „švytėjimo“, atvedančio prie tikėjimo.
Taip pat gali būti, kad pradžioje žmogus nusiteikė teisingai,
tačiau mokymo metu atsipalaidavo ir nukreipė mintis kitur.
Tačiau ar šiaip ar taip, žmogus negali savęs išlaisvinti nuo atsakomybės, ir tvirtinti,
kad taip jis yra sukurtas.
Juk išminčiai pateikia Kūrėjo tvirtinimą:
„Sukūriau blogio instinktą, ir sukūriau jam vaistą (prieskonį) – Torą“.
Tai reiškia, kad jeigu čia būtų kokių tai išimčių,
tai tada Jobo tvirtinimas išliktų savo vietoje ח''ו (neduok dieve).