• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

פרי חכם אגרות קודש קסב 

„Šventi laiškai“ psl. 162

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas) יהודה אשלג - בעל הסולם

(Ištraukos)

Paaiškinsime iš esmės, kas yra „avoda zara“ – „stabmeldystė“ (עבודה זרה)?
Pasakyta: „Tegul nebus pas tave svetimo dievo“.
Iš čia suprantama, kad Kūrėjas neturi būti tau svetimas,
bet darbas Kūrėjui turi būti su meile ir džiaugsmu,
nes tik ten yra vieta šventumui, o ne kitur.

Ir jau aiškinome Baal Šem Tovo vardu:
„Tegul nebus pas tave kitų dievų prieš Mane“.
Tai reiškia, kad tas, kas tiki, jog yra kitos jėgos,
išskyrus Kūrėjo jėgas, vadinamas „dievai“,
tas žmogus išpažįsta „stabmeldystę“, ir tai labai gilu...

Dabar mes galime apibrėžti dvi sąvokas:
„Teisuolis“ ir „Nusidėjėlis“.
Iš tikro, jei žmogus mėgaujasi Kūrėjo sukurtu pasauliu,
jis tuo pat metu palaimina savo Kūrėją, kuris sukūrė „vietą”,
kad suteiktų žmogui gera.
Ir net nebūtina apie tai pasakyti burna.

Taip pat ir atvirkščiai, ח''ו neduok dieve,
jei žmogus jaučia kokį tai skausmą Kūrėjo sukurtoje realybėje,
jis automatiškai keikia Kūrėją.
Ir, nors žmogus garsiai to nesako, viską apsprendžia tai, ką jis jaučia...,
todėl žmogus vadinasi „nusidėjėlis“.
Tai reiškia, kad tuo metu, kai žmogus jaučia kokį tai skausmą,
jis būtinai turi keikti Kūrėją ir aišku tuo nusidėti.

Todėl, jei žmogus randasi Kūrėjo „tobulame pasaulyje”,
jis turi pastoviai jauti tik gerumą ir malonumą,
ir būti šioje būsenoje pastoviai.
Iš tikro tada žmogus pastoviai automatiškai palaimina Kūrėją,
kuris sukūrė tokį tobulą ir pilną džiaugsmo pasaulį.

Todėl toks žmogus vadinasi „teisuolis“,
nes „pateisina” kūrimo tvarką ir jaučia tikrą jos esmę.
Apie tai parašyta:
„Ir pamatė Kūrėjas viską, ką sukūrė, ir viskas labai gerai“.

Dar parašyta: „Teisuolis gyvens savo tikėjimu“.
Tai mums parodo teisuolio „jėgos šaltinį”.
Iš pirmo žvilgsnio paprastam žmogui tai yra nesuprantama,
kaip gali žmogus pastoviai rastis tokiame pasaulyje,
t.y. pasaulyje, atskirtame nuo skausmų ir kentėjimų?
Ir dar labiau keista, kaip gali žmogus jausti pastovų, nesibaigiantį malonumą?
Juk tai prieštarauja blaiviam protui?

Tačiau iš to kas pasakyta, suprask, kad visas skausmas ir pastangos,
esančios gyvenime, tai tik dėl nuotolio,
ar iš vis nebuvimo užmokesčio už darbą.
Tai reiškia, kad užmokesčio prigimtis – užgesinti ir visai panaikinti pastangas ir kentėjimus.
Kaip iš pavyzdžio su parduotuvės šeimininku, nejaučiančiu prekybos metu jokių pastangų,
ir kuriam visai išnyksta darbo pojūtis, o sandėris, pelnas ir klientų aptarnavimas sukelia nesibaigiantį malonumą...

Tai yra todėl, kad pastangos ir užmokestis eina kartu, ir nėra laiko,
kad pasijaustų „varginantis” pojūtis dėl darbo.
Ir suprask gerai...
Apie tai parašyta Zohare:
„Toje vietoje, kur yra varginantis darbas, būtinai yra sitra achra (kita, netyra pusė)“...

Ir tas, kas nusipelno, kad jam „ateitis” tarnautų būtent kaip „dabartis”,
iš tiesų pasiekia tobulumą...
Dabar suprask, jei teisuolis nusipelno visiško tikėjimo, kaip parašyta Avot:
„Ištikimas šeimininkas sumokės tau už darbą“, tada žmogaus gyvenimas tampa tobulas...
Ir dar nors šiuo metu negavo atlygio iš Kūrėjo,
tačiau „tikėjimo jėga” jam tarnauja kaip gavimas...

Tačiau, jei „gavimas” yra nors kiek svarbesnis už Kūrėjo pažadą,
nors menkiausiu aspektu, tada žmogus dar nėra priėjęs prie tobulo tikėjimo,
ir dar negali vadintis teisuoliu.
Ir kai prieina prie tobulo tikėjimo,
kai Kūrėjo pažadas skaitosi būtent kaip „gavimas”,
tada pas žmogų nėra skirtumo tarp „ateities” ir „dabarties”...
Apie tai parašyta: „Teisuolis gyvens savo tikėjimu”.