• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

Baal aSulamo ryšiai su didžiaisiais Izraelio išminčiais      קשריו עם גדולי ישראל

Guro mokytojai-rabinai ir mūsų mokytojas   האדמורי''ם לבית גור ורבינו

Rabi Israel Alter, žinomas taip pat kaip admor iš Guro „Beit Izrael“, buvo labai artimame ryšyje su mūsų mokytoju Baal aSulamu.

Kartą, kai mūsų mokytojas išvyko pailsėti į Jeruzalės rajoną „Beit ve Gan“, jo aplankyti atvyko admor „Beit Izrael“.  

Jis mūsų mokytojui pasakė:

„Aš mokausi iš tavo knygų ir gilinuosi į jas. Ir iš tiesų, čia yra kur pasigilinti“.

Vienas iš lydėjusių rabi „Beit Israel“ pasakojo, jog jiems išvykus, rabi pasakė:

„Nemačiau musės ant jo stalo“ (paaiškinimas: „musė“ išreiškia užuominą į bet kokį netyrumą). 

Ravas Azrielis Chaim Lemberger pasakojo, jog buvo liudininkas reginio, kai kartą atsitiktinai vienoje chupoje (chupa – tai vieta, kur vyksta vestuvių ceremonija) susitiko admor „Imrei Emet“ iš Gur ir mūsų mokytojas Baal aSulamas.

Tai buvo Baal aSulamo žento rabi Aizik Verdiger brolio vestuvės.

Admor „Imrei Emet“ vadovavo „Kidušin“ (jungtuvių ceremonijai), o Baal aSulamas sakė „Septynis palaiminimus“ (jie skaitomi jungtuvių ceremonijos metu). Ir čia taip pat dalyvavo admor iš Guro „Beit Izrael“.

Ravas Azrielis Chaimas pasakojo, kad admor iš Guro „Beit Izrael“ visą laiką žiūrėjo į mūsų mokytoją Baal aSulamą ir nei akimirkai nenuleido nuo jo akių.

Ir po to, kai rabi „Beit Izrael“ tapo admor („admor“ - „mokytojas ir rabi“), keletą kartų per metus atvykdavo į Tel Avivą „pabūti tikėjimo šešėlyje“ –  tai yra pabūti šalia Baal aSulamo ir „gerti iš jo lūpų išmintį apie tiesą“. 

Kai Baal aSulamas norėjo atsakyti į vizitą rabi „Beit Israeliui“ ir nuvykti pas jį į svečius, rabi „Beit Israelis“ nusiuntė pasiuntinį, kad šis paprašytų Baal aSulamo nesitrukdyti.

Rabi „Beit Izrael“ buvo be galo nustebintas ir sujaudintas tos minties, kad šis Kūrėjo žmogus gaiš laiką dėl jo. 

Kai Baal aSulamo mokiniai nuvyko pas rabi „Imrei emet“ prašyti sutikimo dėl mūsų mokytojo knygų, rabi „Beit Izrael“ paklausė:

„Argi Baal aSulamui reikia kieno nors sutikimo?“  

Jam buvo atsakyta, kad svarbiausias dalykas yra lėšų knygų spausdinimui trūkumas ir todėl tam, kad gauti finansinę paramą yra reikalingas sutikimas.

Po mūsų mokytojo Baal aSulamo mirties, jo sūnus ravas Baruchas Šalomas toliau palaikė ryšius su rabi „Beit Izrael“.  

Jis vykdavo susitikti su juo du kartus per metus: per Sukot ir per Pesacho švenčių „chol-amoed“ („chol amoed“ –  dienos tarp pirmos ir paskutinės švenčių dienų).

Jie kartu gilinosi į Toros paslaptis, į labai aukštus darbo Kūrėjui aspektus, ir po to išsiskirdavo su didele pagarba ir meile.

Dar pasakojo ravas Azrielis Chaim Lemberger:

„Rabi Pinchas Menachem Alter, admor iš Guro (pagal savo parašytą knygą, vadinamas rabi „Pnei menachem“) buvo mano pusbrolio Arono Lembergerio bičiulis, jie abu kartu mokėsi ješivoje „Chajei olam“.

Mano pusbrolis pasakojo, jog vieną penktadienį į jo namus įsiveržė rabi Pinchas ir baisiai skubėdamas pasakė:

„Aronai, neturiu šios savaitinės Toros dalies „Sulam“ komentaro, gal paskolintum man jį?“

Visi žinojo, kaip rabi Menachem gilinasi ir kiek daug laiko praleidžia prie mūsų mokytojo Baal aSulamo knygų“.