• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

את מי אתה ממליך עליך 

Ką tu karūnuoji?

ravas Adamas Sinajus הרב אדם סיני

Parašyta: „Pūskite šį mėnesį šofarą, savo laiku (uždengtą) šventės dieną“ (Tehilim 81 – 4).
Mes matome, kad visos pagrindinės judaizmo šventės vyksta kai yra pilnas mėnulis.
Tačiau per Roš aŠana mėnulis yra uždengtas, t.y. nėra apšviestas,
ir kabalos kalba tai vadinasi – dromita (miegu).
Kūrėjas lygtais „miega“.
Reikia žinoti, kad visas mūsų Kūrėjo suvokimas eina iš paties žmogaus pusės.

Iš tikro, kaip žmogus suvokia Kūrėją,
toks Kūrėjas ir yra žmogaus akyse.
Todėl žmogus turi žinoti, kad jei jis mato lygtais „miegantį“ Kūrėją,
jei Kūrėjas yra „mažas“ žmogaus akyse neatsiveria ir nešviečia žmogui,
tada žmogus „perkelia“ save į tokią padėtį, požiūrį.

Pagrindinis žmogaus darbas, kaip žmogus karūnuoja Kūrėją,
todėl taip žmogus ir atveria Jo karalystę (malchut).
Iš tikro Kūrėjo karalystės atvėrimas žmogui atsispindi,
kaip žmogus karūnuoja Karalių.
Karalius yra apibrėžtas savo pavaldinių,
t.y. mažo berniuko karalius gali karaliauti žaisliniams kareivėliams,
ar mažos mergaitės karalius gali karaliauti lėlėms.

Mes galime karūnuoti Kūrėją pagal tai, kaip mes sutinkame,
kad Jis mums ir mumyse karaliautų.
Todėl, ar mes norime, kad Kūrėjas karaliautų tik mūsų „gyvuliškumui“,
mūsų kūnams, ar mes leidžiame Jam karaliauti mūsų pakopai „žmogus“, dvasingumui mumyse?

Tai labai tiksliai išreiškia rebe iš Kocko:
„Kur yra Kūrėjas? Ten kur mes leidžiame Jam įeiti“.
Kaip mes panorėsime karūnuoti Karalių,
taip mes ir būsime susiję su Juo ir atitiksime Jį.
Ir jei prašysime Karaliaus tik gero finansavimo, aprūpinimo – tai bus tik „finansavimo Karalius“.

Karalius, kuris valdo žmogaus vidų, jo dvasingumą, yra žymiai didesnis Karalius.
Jis turi suteikti mums ir „vidinį tašką“,
o ne aprūpinti mūsų tik materialius poreikius ir pasaulio tuštybes.
Todėl pravartu karūnuoti Karalių aukštesnei pakopai,
ir tuo nustatyti, kas karaliaus žmogui visus metus.

Roš aŠana – tai „šaknis“, todėl „šaknyje“ yra potencialas viskam,
kas nutiks žmogui ateinančiais metais.
Tai labai svarbi „šaknis“, nes ji duoda galimybę žmogaus laisvam pasirinkimui visus metus.
Iš pirmo žvilgsnio viskas yra apspręsta.

Tačiau, jei viskas yra apspręsta jau nuo žmogaus gimimo,
kaip mes galime sakyti, kad žmogus gali viską nustatyti per Roš aŠana?
Ar tai koks žaidimas?
Tačiau tai ir yra, kad mes galime karūnuoti Karalių tokį, kokį patys pasirinksime.
Todėl visų protingiausia ir tikslingiausia yra karūnuoti Karalių pakopai „Adam“ – „Žmogus“ mumyse.

Kiekvieną Roš aŠaną (Naujus metus) pasauliai grįžta į savo „pradinę padėtį“,
t.y. kokia buvo malchut (pasaulis) ketvirtą Kūrimo dieną.
Tai reiškia tada atsiveria: teismas, kritika ir trūkumai be jokios galimybės juos „užpildyti“ gerumu.
Todėl Kūrėjas liepė Izraeliui (Isra El – einantis tiesiai į Kūrėją) pūsti šofarą,
kad „pasaldinti“ šiuos teismus.

Su šofaro pūtimu susižadina „vidurinė linija“ – „Jakovo savybė“,
kuri ateina „subalansuoti“ „Icchako savybės“griežtumą.
Ir tai yra pasiekiama šofaro pagalba, užuomina į biną,
kuri yra „gailestingumo“ savybė.
Tai reiškia, kad ateina bina ir „pasaldina“ griežtumą bei teismus.

Šofaro dėka yra „sutelkiamas“ potencialas ir viltis žmogui išeiti iš savo blogos būsenos.
Tai reiškia išeiti iš savo bejėgiškumo, iš matymo,
kad „viskas tik blogai“, iš nuojautos,
kad žmogui niekada gyvenime nepasiseks,
nes „griaunanti neviltis“ nuleidžia žmogų į „pragaro gelmes“.

Kiekvienas iš mūsų turime savyje surasti šofarą – tą jėgą,
kuri pasakytų žmogui šofaro garsu (balsu) – pasistenk tapti geresniu.
Rask jėgų išgirsti, priimti kritiką ir trūkumus.
Surask jėgų darbui, t.y. viso blogio savyje likvidavimui!
Tai reiškia, kad iš kritikos ir trūkumų reikia pastatyti gyvenime „mažas“ ir „dideles“ užduotis šių problemų sprendimui.
Kiekviena problema tegul tampa konstruktyvia užduotimi!...