• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של המקובל האלוקי רבי יהודה לייב הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

Rabi Binjamin Simkovski      רבי בנימין סימקובסקי

Tuo laikotarpiu pas Baal aSulamą atvyko naujas mokinys ravas Binjamin Simkovski.

Tai buvo ypatingas žmogus, Braclavo chasidas, kurio noras buvo vienas – priartėti prie Kūrėjo.

Kai atvyko pas mūsų mokytoją, buvo be barzdos, tad paklausė Baal aSulamo, ar jam užsiauginti barzdą.

Baal aSulamas atsakė, kad pasakys, kada jam užsiauginti barzdą.

Mūsų mokytojas paaiškino, kad jei žmogus buvo auklėjamas, jog reikia auginti barzdą, bet ją apkerpa – tai tas pats, kaip „apkarpytų“ savo sielą.

O rabi Binjaminas niekada neturėjo barzdos...

Maldos metu energingai ir įsiaudrinęs žingsniuodavo nuo sienos prie sienos.

Ravas Baruchas Šalomas pasakė, kad rabi Binjamino džiaugsmas „buvo tarsi tūkstantis liudininkų“, jog tai nėra paprastas žmogus.

Keletas akimirkų šalia Dieviško žmogaus     דקות ספורות במחיצת איש אלוקים

Dar pasakojo ravas Azrielis Chaimas Lembergeris:

„Pirmą kartą pas Baal aSulamą su „kvitel“ atėjau, kai man buvo 17 metų („kvitel“ tai yra raštas, kuriame surašyti žmonių vardai su jų prašymais ir kuris yra paduodamas chasidų rabinui, ir šis palaimina jį atnešusįjį) .

Mano tėvas ir mokytojas kažką ištrynė iš šio rašto, ir tada rabanit (ravo žmona) mane įvedė pas Baal aSulamą ir pasakė jam:

„Jis beveik jau visas vyras“ (iki tol įprastai buvo buvau laikomas jaunuoliu, bet ne suaugusiu vyru).

Baal aSulamas ištiesė man ranką ir mane užliejo džiaugsmas ir pakilimas.

Paskui palaimino mane būtent dėl to dalyko, kurį mano tėvas ištrynė iš „kvitel“.

Baal aSulamui skaitant raštą, jo veidas keitė spalvas: jis buvo tai raudonas, tai baltas, tai išblyškęs, tai vėl raudonas.

Tai buvo iš tiesų pritrenkiantis reginys.

Kai išėjau iš Baal aSulamo namų, ėjau gatve ir mane apėmė jausmas, kad visi žmonės gatvėje yra iš tikrųjų išprotėję.

Iš tikro tas, kas nesirūpina amžinu gyvenimu, bet užsiima materialaus, laikino gyvenimo reikalais, atrodė mano akyse kaip beprotis.

Šis jausmas, kuris atsirado manyje tų kelių akimirkų metu, kuomet buvo šalia Baal aSulamo, tęsėsi dešimt dienų, o paskui dingo.

Praėjus daug laiko paklausiau Baal aSulamo:

„Kodėl pradingo šis nuostabus jausmas?“

Ir jis atsakė:

„Vaiką, kol jis yra mažas, turime laikyti už rankos, kad jis išmoktų vaikščioti ir nenukristų. Tačiau po to jis turi išmokti vaikščioti pats“.

Dar pasakojo ravas Azrielis Chaimas Lembergeris:

„Kai buvau dar jaunas vaikinas, mūsų mokytojas man pasakė:

„Visada labai daug gilinkis į Baal Šem Tovo ir jo mokinių knygas“.

Ir dar atsimenu, kad Baal aSulamas, admor iš Kocko vardu pasakė:

„Chasidas turi žinoti, kad visos jo jėgos, kurias jis turi Toros mokyme ir maldoje – viskas yra iš jo mokytojo“.

Baal aSulamo mokiniams buvo visiškai aišku, kad visos jų jėgos pergalint savo prigimtį, ateina iš jų mokytojo.

To pavyzdys yra tos kelios akimirkos, kurias ravas Azrielis Chaimas praleido šalia Baal aSulamo ir kurios jį visiškai pakeitė.