• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

יהדות הלכה למעשה 

Praktinis judaizmas

ravas Izraelis Meiras Lavas הרב ישראל מאיר לאו

Chanukos šventė

Chanukos šventė tęsiasi aštuonias dienas: nuo 26 kislevo dienos iki 2 teveto dienos (arba iki 3 dienos – tais metais, kai kislevo mėnesyje yra 29 dienų).

Šią šventę nustatė Jehuda Makabi ir jo broliai, kad pažymėti Jeruzalės Šventyklos apvalymą ir pašventinimą, po to kai ji buvo suteršta graikų ir asimiliavusių judėjų ir Šventyklos tarnystės atnaujinimą. 

Rambamas taip aprašo tų laikų įvykius: antros Šventyklos laikais graikų valdovai pradėjo judėjų ir jų religijos persekiojimą ir neleido jiems mokytis Toros ir vykdyti priedermių, savinosi jų turtą ir jų moteris, įsiveržė į Šventyklą, sugriovė ir išniekino šventenybes.

Izraelis tada buvo didžiuliame varge ir žiaurioje priespaudoje, kol jų pasigailėjo Kūrėjas ir išgelbėjo nuo graikų rankos, davęs pergalę Chašmoniečiams, šventikų palikuonims, kurie nugalėjo graikus ir išlaisvino Izraelį iš jų valdžios... 

Tai įvyko 25 kislevo mėnesio dieną: jie įėjo į Šventyklą ir nerado ten rituališkai tinkamo aliejaus, išskyrus tik vieną ąsotėlį, kuriame aliejaus buvo tiek, kad galėtų užtekti tik vienai dienai. Bet jis degė aštuonias dienas, kol buvo paruoštas naujas aliejus.

Dėl tos priežasties, tos kartos išminčiai nustatė, kad tos aštuonios dienos, pradedant nuo 25 kislevo dienos, būtų džiaugsmo ir dėkingumo Kūrėjui dienos, kai uždegamos žvakės namuose – visas aštuonias naktis – kad visiems būtų žinoma apie stebuklą.

Šios dienos vadinamos Chanuka חנוכה ir šiomis dienomis negalima gedėti ir pasninkauti, kaip ir per Purimą. 

Vienu metu atrodė, kad heleniškosios Seleukidų imperijos ribose imperatorius Antiochas pasiekė pilno pasisekimo: netgi judėjų tarpe jo politika atnešė žymių rezultatų: daugelis, ir pirmoje eilėje aukščiausių visuomenės sluoksnių atstovai, pasidavė graikų kultūros ir graikų stabmeldystės įtakai.

Juos vadino מתיונים mitjavnim „sugraikėję“, „helenizatoriai“.

Tačiau galutinio savo tikslo – pilnai sunaikinti dvasingumą Izraelyje - graikai nepasiekė.

Judėjai išvengė amoniečių, moaviečių, aramiečių ir kitų galingų ir didelių senovės tautų likimo, be pėdsakų dingusių iš istorijos arenos. 

Tuo metu įvyko kažkas panašaus, kas vyko Teisėjų epochoje, kai krizės momentu tautoje atsirado didūs žmonės, „teisėjai“, išgelbėję tautą nuo svetimšalių užgrobėjų.

Taip ir dabar: Kūrėjas išrinko Matitjahu ben Jochananą, vyriausią šventiką, gyvenusį Modiin gyvenvietėje, ir apgaubė jį valdžia ir drąsa.

Matitjahu surinko aplink save penkis savo sūnus ir saujelę narsių žmonių, išdrįsusių pasipriešinti galingam priešui. 

Matitjahu šūkiu tapo žodžiai: „Kas už Kūrėją – su manimi!“.

Be ginklų, neišmanydami karinio amato, be sąjungininkų – vidinių ir išorinių – sugebėjo Matitjahu ir penkeri jo sūnūs: Jonatanas, Šimonas, Jehuda, Eliazaras ir Jochananas išugdyti visą „Chašmoniečių“ arba „Makabiečių“ kartą, be baimės ėjusią į kovą su „supervalstybe“.

Ką reiškia šie vardai-sinonimai „Chašmoniečai“ ir „Makabiečai“?

„Chašman“ (dgs. „chašmoniečiai“) – tai titulas, kuris buvo suteikiamas pasižymėjusiam žmogui, išsiskiriančiam savo kilme, talentais, elgesiu.

„Makabi“ – tai titulas tų, kurie kovojo už Kūrėjo žodį, kurie ant savo vėliavos užsirašė:  מי כמוך  באלים  אדוני   „Kas prilygtų tau jėga, Kūrėjau“).

O šių žodžių pirmos raidės sudaro žodį מכבי Makabi.

Makabiečių pergalė – vienas įspūdingiausių stebuklų judaizmo istorijoje.

Ne veltui paminėjimas apie jį įėjo į maldą „Šmone-esre“, skaitomą Chanukos dienomis: „...o Tu iš didelės Savo malonės užstojai juos, tapai teisėju jų ginče, atkeršijai jiems, atidavei stiprius į silpnųjų rankas, gausius – į rankas tų, kurių nedaug, netyrus – į tyrųjų, nuodėmingus – į teisuolių rankas, piktadarius – į rankas tų, kurie mokosi Tavo Toros...“.

Karas su graikais nebuvo vien tik fizinis karas.

Tai nebuvo karas dėl valdžios, teritorijų, ribų praplėtimą, bet už dvasinę laisvę, už dvasinę nepriklausomybę nuo svetimų įtakų.

Pirmoji pergalė buvo pasiekta 25 kislevo mėnesio dieną.

Ši data užšifruota pačiame šventės pavadinime: žodį חנו כ״ה chanu ka galima išversti taip: ilsėjosi „כ“-„ ה“, t.y. 25 dieną (כ = 20 ; ה = 5).

Tą dieną Chašmoniečiai įėjo į Jeruzalės Šventyklą tam, kad apvalyti ją ir pašventinti, bei tam, kad atstatyti joje tarnavimą Kūrėjui.

Viena pagrindine tarnavimo Kūrėjui priemone buvo aukuras – visiškos judėjų dvasinės nepriklausomybės simbolis. 

Pasakojama pirmoje Makabiečių knygoje: „Ir atsikėlė jie anksti ryte ir paaukojo ant naujo aukuro deginamąsias aukas, kaip priklauso.

Jie pašventino tą dieną aukurą, pastatytą vietoje graikų išniekinto, ir šlovino Kūrėją, pritariant arfos, birbynės ir būgnų garsams.

Visi puolė ant žemės prieš Kūrėją, dėkodami Jam už tai, kad davė jėgų ir drąsos.

Ir aštuonias dienas vyko aukuro pašventinimas, su dideliu džiaugsmu aukojant deginamąsias ir padėkos aukas.

Ir buvo didelis džiaugsmas tautoje.

Ir įsakė Jehuda bei jo broliai, kartu su visa bendruomene, švęsti aukuro pašventinimą kiekvienais metais aštuonias dienas, pradedant nuo 25 kislevo dienos, šlovinant Kūrėją ir dėkojant Jam... 

Pasak antros Makabiečių knygos, Chanukos šventimas nustatytas pagal aštuonių dienų Šventyklos pašventinimo pavyzdį, kurį nurodė karalius Šlomo. 

Mūsų laikais Chanuka pažymima uždegant žvakes, skaitant „Halelį“ ir dėkingumo maldą „Al anisim“ („Už stebuklus“).