• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לספר פנים מאירות ומסבירות  

Įvadas į knygą „Veidas šviečia ir paaiškina“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

17.

Dabar supraskime gyvatės gudrumą, ir išminčiai paaiškino,
jog joje buvo įsikūnijęs „Sam“, t.y. „Mirties angelas“.
Iš tikro gyvatės žodžiai buvo pilni puikybės,
nes pradėjo nuo žodžio אף „af“ (argi – abejonė):
„Argi iš tikro pasakė Kūrėjas nevalgykite nuo visų Eden (Rojaus) sodo medžių“ (Berešit 3 – 1).

Tai reiškia, kad gyvatė pradėjo pokalbį su moterimi, nes moteriai, kaip yra žinoma,
nebuvo Kūrėjo įsakyta, t.y. Kūrėjas įsakė tik jos vyrui – Adamui.
Ir todėl gyvatė paklausė moters apie „analizės aspektą“,
t.y. iš kur moteris žino apie šį draudimą nevalgyti nuo „Pažinimo medžio“?
Gal jiems yra uždrausti visi sodo vaisiai?

Moteris atsakė:
„Nuo visų sodo vaisių valgysime ... nevalgykite nuo jo (Pažinimo medžio) ir neprisilieskite prie jo, kad nemirtumėt (Berešit 3 – 2)“.

Ir čia labai tiksliai pabrėžti du aspektai:
1. „Prisilietimas“, kuris visai nebuvo uždraustas, t.y. moteris pridėjo šį draudimą.
2. „Dvejonių Kūrėjo žodžiams įnešimas“ chas ve šalom (neduok dieve).
Tai reiškia, Kūrėjas pasakė: „Mirtimi numirsite“ (mot temutun) (tvirtai), o moteris pasakė (abejodama): „Kad (gal būt) nenumirtumėte“ (pen temutun).
Ar gali būti, kad netikėjo moteris tvirtai Kūrėjo žodžiais dar prieš nuodėmę?

Tačiau moteris tik atsakė į gyvatės klausimą,
nes taip jai buvo pranešta, ką uždraudė Kūrėjas.
Iš tikro visi sodo vaisiai yra saldūs ir malonūs, bei tinkami valgymui,
tačiau nuo šito medžio, „kuris sodo viduryje“... jau prisiartinat prie jo,
moteris jautė kartų „mirties skonį“.

Tai reiškia, kad moteris tai pajuto pati, iš savo pačios analizės,
kad „mirties pavojus“ yra netgi „prisilietime“.
Todėl prie draudimo „valgyti“ moteris pridėjo taip pat ir „prisilietimo“ draudimą,
t.y. prie to draudimo, ką girdėjo iš vyro.
Ir iš tikro „išmintingas yra tas, kuris jau turi patyrimą“,
todėl „kad (gal būt) nemirtumėte“ liečia „prisilietimą“.
Ir atrodo, kad atsakymas buvo pilnai aiškus ir pakankamas, nes ar galima suabejoti tuo,
kas akivaizdu.

Tačiau gyvatė moterį paneigė, sakydama:
„Nemirsite mirtimi (lo mot temutun), nes žino Kūrėjas, kad tą dieną, kai suvalgysite iš jo (Pažinimo medžio) atsivers jūsų akys“ (Berešit 3 – 5).
Čia pabrėžti, ką reiškia „akių atsivėrimas“, ir tai – naujas ir labai išaukštintas dalykas.
Dar gyvatė patikino moterį, kad kvaila galvoti, jog Kūrėjas galėjo savo pasaulyje sukurti blogą ir žalingą dalyką.

Ir iš tikro, iš Kūrėjo pusės, čia nėra nieko blogo ir žalingo, o tas „kartumas“,
kaip teigė gyvatė, kurį moteris pajuto netgi prisiartinusi, yra iš pačios moters pusės.
Todėl gyvatė pasakė, kad šis „valgymas“ gali „pastatyti“ žmogų į labai aukštą lygį,
ir veiksmo metu reikalingas papildomas „šventumas“.
Tai reiškia, kad visa intencija turi būti, tik kad padaryti malonumą Kūrėjui.
Iš tikro tik šios intencijos vykdymui ir buvo sukurtas žmogus.
Toliau gyvatė tęsė:
„Medis atrodo žmogui, kaip blogas ir žalingas, kad žmogus suprastų,
jog jam reikalingas „papildomas šventumas“.

„Bet tą dieną, kai suvalgysite iš jo“,
t.y. jei bus žmogaus veiksmas bus aiškiai absoliučiame šventume ir tyrume, tada:
„Būsite kaip Kūrėjas, žinantys gėrį ir blogį“ (Berešit 3 – 5).
Tai reiškia, kad kaip ir Kūrėjui šio medžio vaisius yra absoliučiai saldus,
taip ir žmogui „gėris“ ir „blogis“ bus visiškai „saldūs“ ir „malonūs“...

Tačiau čia dar buvo galima suabejoti gyvatės tvirtinimu,
nes Kūrėjas pats viso šito nepranešė.
Todėl ir čia gyvatė užbėgo už akių ir pasakė:
„Nes žino Kūrėjas, kad tą dieną, kai suvalgysite nuo jo, atsivers jūsų akys“.
Tai reiškia, kad Kūrėjui net nereikia sakyti žmogui apie šį dalyką.

Juk Kūrėjui yra aišku ir taip, jei žmogus „nukreips“ širdį valgyti su šventumu,
tada žmogaus „akys atsivers“ savaime, kad suprasti visą šį didelį išaukštinimą.
Ir tada žmogus „valgyme“ pajus šį nuostabų „saldumą“ ir „malonumą“.
Todėl Kūrėjas neturi dar papildomai žmogui pranešti to dalyko,
nes Kūrėjas žmoguje „įdiegė“ šios analizės sugebėjimą,
t.y. šią naudą žmogus turi pajusti pats.

Ir iškart toliau parašyta:
„Ir pamatė moteris, kad geras medis valgiui ir geidžiamas jis akims“.
Tai reiškia, kad moteris „nesirėmė“ vien tik gyvatės žodžiais,
o pasikliovė ir savo pačios nuomone bei supratimu.
Ir todėl moteris paruošė save „papildomam šventumui“, kad suteikti malonumą Kūrėjui,
t.y. padaryti reikiamą intenciją – „iš vis be jokio malonumo sau“.
Tada moteriai „atsivėrė akys“, kaip ir sakė gyvatė:
„Ir pamatė moteris, kad geras medis valgiui“ (Berešit 3 – 6).

Tai reiškia, kad iš to, ką pamatė:
„Kad geidžiamas jis (medis) akims“,
t.y. dar prieš „prisilietimą“, moteris pajautė „saldumą“ ir „didelį geismą“,
vien tik matydama akimis.
Iš tikro tokio malonumo moteris dar niekada nebuvo jautusi iš visų kitų sodo medžių.
Ir jai išaiškėjo dar, kad medis yra malonus ir tolesniam supratimui.
Tai reiškia, kad šiame medyje yra dar ir papildomas malonumas, didesnis, nei pas kitus medžius.
Ir šį supratimą duoda tas faktas, kad tik dėl šito „valgymo“ ir buvo sukurtas žmogus,
nes tai yra vienintelis „kūrimo tikslas“, ką ir pasakė jai gyvatė.

Tada, po šitos aiškios analizės, moteris:
„Paėmė jo vaisių ir valgė, ir davė savo vyrui „su ja“ (ima), ir jis valgė (Berešit 3 – 4)“.
Ir pabrėžiamas žodis „su ja“ (עמה, ima), t. y. „su moterimi“, kartu su „tyra intencija“,
kad sąlygoti malonumą Kūrėjui, ir visai ne gauti naudos sau.
Todėl pasakyta:
„Ir davė savo vyrui „su ja“, tai reiškia „su ja“ šventume.