• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

זוהר ויצא ס''מ ואשת זנונים 

Zohar „Sam“ ir „Paleistuvė moteris“

rabi Šimonas bar Jochajus רבי שמעון בר יוחאי

(Ištraukos)

Sulam              Jehuda Ašlagas

3.

Iš tikro gerai išaiškėja visų „griovimų“ priežastys,
kaip jau sakėme, kad „Cur“ yra pastatomas, tik iš „Jeruzalės“ griuvėsių.
Tai tiesiogiai galioja ir visumoje,
ir asmeniškai kiekvienam žmogui.

Kai žmogus palieka šventumą ir susijungia su „sitra achra“ (kita, blogio puse),
visa gausybė ir visos šventumo pakopos, kurios buvo pas žmogų,
nueina „sitros achros“ statybai.
Tai reiškia, kad ji yra statoma iš „šventumo“ nuolaužų.

Taip pat reikia žinoti, kad žmogus yra susijungęs arba su „šventumu“, arba su „sitra achra“.
Ir „nesiliečia“ vienas prie kito,
t.y. „šventumas“ prie „sitos achros“ nei per plauką.
Todėl, jei žmogus pasuka mintimis „sitros achros“ keliu,
dar prieš šį veiksmą, iš žmogaus dingsta „šventumas“.

Tai reiškia, kad „šventumo“ vietą iškart užima „sitra achra“,
ir pasiima visą gausybę, kuri buvo „šventumo“ pakopose.
Apie tai pasakė išminčiai:
„Kas yra kvailys? Tas, kas praranda tai, ką jam davė“.

Tačiau iškyla klausimas, parašyta:
„Žmogus nepadaro nuodėmės, bet tik,
kai įeina į jį „kvailumo dvasia“ (Talmudas, Sota 3).
Ir kaip gali į žmogų įeiti „kvailumo dvasia“,
kai žmogus dar nėra nusižengęs ir susijungęs su „šventumu“?
Juk vienas neprisiartina prie kito nei per „plauką“?

Atsakymas.
Jei žmogus mintimis nukreipė širdį ir norus į nuodėmę,
dar prieš atliekant tai veiksmu,
jau iškart iš žmogaus dingsta „šventumas“,
ir žmogus praranda visas „šventumo“ pakopas.

Tai ir reiškia, kad į žmogų įeina sitros achros „kvailumo dvasia“,
ir tik po to jau žmogus nusideda veiksmu.
Tačiau kol dar į žmogų neįėjo „kvailumo dvasia“,
žmogus nusidėti veiksmu, negali.