• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

יהדות הלכה למעשה 

Praktinis judaizmas

ravas Izraelis Meiras Lavas הרב ישראל מאיר לאו

Ijaro mėnuo

Ijaras אייר – antras metų mėnuo pagal Torą, kuri vadina jį taip pat ir jerach ziv זיב ירח    („spinduliavimo, švytėjimo  mėnuo“), kadangi tuo metu Izraelyje pats pavasario įkarštis, kai skaisčiai šviečia saulė.

Anksčiau šį mėnesį buvo pažymimos tik dvi datos: ijaro 14 – Pesach-Šeni ir ijaro 18 – Lag-Baomer.

Paskutinėse kartose – Katastrofos ir pakilimo kartose, judėjų kalendoriuje atsirado dar trys datos, susijusios su šiuo mėnesiu: 4 ijaro – Izraelio gynybinės Armijos karių, žuvusių kovose už Izraelio laisvę, paminėjimo diena, 5 ijaro – Izraelio valstybės paskelbimo diena, ir 28 ijaro – Jeruzalės Senojo miesto, Šventyklos kalno ir Vakarinės Sienos (Raudų sienos) išlaisvinimo diena Šešių dienų karo metu.

Pesach-Šeni

Jei dėl kokių nors svarbių priežasčių žmogus negalėjo įvykdyti Pesacho aukos priedermės nustatytu laiku, Tora suteikia jam galimybę tai atlikti praėjus lygiai mėnesiui po Pesacho, ijaro 14.

Ši diena vadinasi Pesach-Šeni – „Antrasis Pesachas“.

14 nisano dieną kiekviena judėjų šeima antroje dienos pusėje turi paaukoti Pesacho auką ir naktį suvalgyti bent minimalų Pesacho aukos mėsos kiekį kazait.

Tačiau, ką daryti žmogui, kuris tuo metu buvo rituališkai nešvarus ir neturėjo teisės įeiti į Šventyklą bei valgyti aukos mėsą?

Arba, ką daryti žmogui, jei jis užtruko kelionėje ir nespėjo laiku grįžti 14-tai nisano dienai?

Pesach-Šeni trukmė yra viena diena, skirtingai nuo „pirmojo“ Pesacho, kuris tęsiasi visą savaitę.

Todėl jis dar vadinamas „Pesach-Katan“  „mažasis Pesachas“.

Tora leidžia Pesach-Šeni metu valgyti „chamecą“, nes kai valgė Pesacho auką, ant stalo buvo kartu ir maca, ir „chamecas“.

Dabar, kai nėra Šventyklos, Pesach-Šeni pažymimas tuo, kad dienos maldose neskaitomas „Tachanunas“ ir atminimui apie tikrąją šios dienos prasmę valgoma maca.

4 ijaro diena - karių, žuvusių Izraelio kovose, paminėjimas

Baigiantis Šabatui 5708 metų 16 kislevo mėnesio dieną (1947 metų lapkričio 29 dieną) Jungtinių Tautų Organizacija priėmė sprendimą, kad britų mandato veikimo laikas Izraelio šalies valdymui pasibaigė.

Tą dieną JTO priėmė dar vieną reikšmingą sprendimą – apie judėjų valstybės Izraelio šalyje sukūrimą.

Iš karto po to, kai tapo žinoma apie tuos sprendimus, arabų grupuotės pradėjo kruvinus judėjų gyvenviečių antpuolius.

Prasidėjo karas tarp negausių, prastai ginkluotų judėjų ir iki ausų ginkluotų, gausių arabų būrių.

Sekančią dieną po Izraelio valstybės nepriklausomybės paskelbimo, 5708 metų 5-tą ijaro dieną (1948 m. gegužės 14 d.), ją užpuolė septynios arabų valstybės.

Šis kruvinas karas, Karas dėl nepriklausomybės, su nedidelėmis pertraukomis tęsėsi apie du metus. 

5708 m. 4-tą ijaro dieną, Izraelio valstybės paskelbimo išvakarėse, po žiaurių susirėmimų krito Guš-Ecion – gyvenviečių grupė Judėjos kalnuose, tarp Jeruzalės ir Chevrono.

Šias gyvenvietes, apsuptas gausiais arabų kaimais, įkūrė religiniai naujakuriai.

Likusius gyvus Guš-Eciono gynėjus arabai paėmė į nelaisvę, ir jie nežinojo, kad tapo Izraelio valstybės piliečiais.

4-ta ijaro diena paskelbta Atminties diena tų, kurie atidavė savo gyvybę kovoje už Izraelio valstybę – pogrindyje, Nepriklausomybės kare, Šešių dienų kare, Teismo dienos kare, ir visose kitose karinėse operacijose. 

Šioms dienoms sudarytos specialios paminėjimo maldos ir tūkstančiai šeimų tą dieną aplanko savo artimųjų kapus.

Visoje šalyje žuvusieji pagerbiami uždegant jiems žvakutes. Ši diena taip pat pažymima tylos minute.

Ši diena yra prieš Nepriklausomybės dieną. Šis ryškus kontrastas lydi judėjus per visą jų istoriją, kaip pasakė pranašas: „Savo kraujyje gyvuok!“.

Gyvenimas yra neatskiriamas nuo kentėjimų ir praradimų, bet tie, kurie miršta, duoda galimybę gyventi kitiems.

Nepriklausomybės diena

Apie Izraelio valstybės sukūrimą buvo paskelbta 5708 m. 5-tą ijaro dieną.

Pirmais valstybės gyvavimo metais tą dieną buvo priimta organizuoti karinį paradą, tačiau daugelis buvo prieš, pagrinde dėl to, jog buvo manoma, kad karinės galios demonstravimas gali sukelti jausmą, tarsi taip sakoma Toroje: „Mano jėga, mano rankos tvirtumas sukūrė man visa tai“ ir sumažinti širdyse pripažinimą fakto, kad be stebuklų, kuriuos padarė Kūrėjas, nebūtų viso to gerumo (taip pat yra bandymų sujungti dvasinę ir fizinę Nepriklausomybės dienos esmę. Tam Jeruzalėje tą dieną jaunimo tarpe vyksta geriausiai žinančio Torą ir Raštus konkursas). 

Visgi tarp visų šių bandymų suteikti vienokią ar kitokią formą Nepriklausomybės dienai, buvo ir pasiūlymas paminėti ją kaip religinę šventę.

Buvo numatyta pažymėti ją tam skirtomis maldomis, šventinėmis trapezomis su žvakių uždegimu kaip per Šabatą ir šventes.

Norėta taip pat parašyti specialią „Nepriklausomybės dienos Agadą“. Tačiau ši idėja, kaip ir kitos, taip ir neprigijo.

Halelis

Jau pirmais Izraelio valstybės gyvavimo metais, Vyriausiasis rabinatas sudarė specialias maldas Nepriklausomybės dienai.

Buvo taip pat nuspręsta, kad „Šacharit“ metu bus skaitomas „Halelis“, bet be palaiminimo. Kartu su šiuo sprendimu įsiplieskė visuotinė diskusija ir galiausiai rabinatas pakeitė savo sprendimą, nurodydamas, kad „Halelis“ Nepriklausomybės dieną turi būti skaitomas su palaiminimu. 

Daugelyje „sidurų“ yra atspausdinta Nepriklausomybės dienos maldų skaitymo tvarka, kur yra „Izkor“, Katastrofos aukų ir žuvusiųjų Izraelio Gynybinės armijos karių sielų paminėjimas, maldos už valstybės vadovus ir jos gynėjus, o taip pat speciali malda už valstybės gerovę (kai kuriose bendruomenėse ši malda skaitoma kiekvieną Šabatą).

Tačiau svarbiausia yra suformuoti dvasinį šios dienos pavidalą, tokį, kuris išreikštų ir valstybės atkūrimo stebuklą ir išsipildymą pranašystės apie judėjų, išsklaidytų po visą pasaulį, sugrįžimą į savo šalį, ir kad tai yra didelis žingsnis svajonės apie judėjų tautos išsilaisvinimą įgyvendinimo link.

28 ijaro diena - Jeruzalės išlaisvinimo diena

1967 m., 19-tais Izraelio valstybės gyvavimo metais, susidarė ypatingai pavojinga situacija.

Arabų šalių vadovai grasino pradėti žiaurų sunaikinimo karą ir sutelkė gausias pajėgas Izraelio šalies pasienio ruože.

Nebuvo kitos išeities, kaip tik Izraeliui pirmam suduoti smūgį iš karto trijuose frontuose, ir su Kūrėjo pagalba buvo pasiekta neįtikėtina pergalė – buvo sutriuškinta priešo armija.

Karas tęsėsi viso tik šešias dienas. 

Šio karo kulminacija buvo ketvirta jo diena, 5727 m. 28 ijaro diena, kai buvo išvaduotas Jeruzalės senamiestis, o kartu su juo ir Šventyklos kalnas bei dalis jį supančios sienos, t.y. Vakarinė siena (Raudų siena), vienintelė, likusi iš Jeruzalės Šventyklos statinių.  28 ijaro diena amžiams liks „Jeruzalės diena“.

Vyriausiasis Jeruzalės rabinatas nustatė, kad šią dieną reikia skaityti „Halelį“ su palaiminimu.

Šią dieną priimta keliauti į Jeruzalę, kaip yra daroma per šventes, kuo yra išreiškiama viltis dėl greito Šventyklos atstatymo.