• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לספר פנים מאירות ומסבירות 

Įvadas į knygą „Veidas šviečia ir paaiškina“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

22.

Dabar galime suprasti išminčių pasakymą, nuo kurio pradėjome šį įvadą:
„Nerado Kūrėjas kito būdo, kaip perduoti Izraeliui palaiminimą, tik – „Šalom“ (taika).
Taip pat klausėme, kodėl šis pasakymas yra pateiktas Mišnos pabaigoje, kaip išvada – reziume?
Ir dabar aišku, kad po „Pažinimo medžio“ nuodėmės, pakilo į „viršų“ amžina siela,
kurią „Kūrėjas įpūtė į veidą“ tik vienam pirmam Adamui.

Tačiau dabar ši siela gavo naują pobūdį, vadinamą:
„Gyvybės prakaito lašai“.
Iš tikro ši siela pasidalino į labai daug dalių – „lašų“,
kuriuos pirmas Adamas „padalino“ visoms kartoms, iki paskutinės.
Tuo būdu matome, kad Kūrėjo veiksmai nepasikeitė iš vis, tik įgavo naują formą.

Tai reiškia, kad bendra „gyvybės šviesa“, kuri buvo „sukoncentruota“ pirmo Adamo „veide“, pasidalino į didelę „grandinę“.
Ir ši „grandinė“ yra sudaryta iš daugelio mažų dalių, kūnas po kūno,
iki privalomo „Galutinio išsitaisymo“.

Todėl iškart, po to kai suvalgė nuo „Pažinimo medžio“, pirmas Adamas „mirė“,
t.y. nuo jo „pakilo“ (nuskrido) „amžinas gyvenimas“.
Ir visa tai susikoncentravo giminės pratęsimo organuose.
Todėl tai yra „zivugo“ – „susijungimo“ (lytinio akto), esmė,
kuris Zohare ir Ari raštuose yra vadinamas „Šalom“.

Iš tikro matome, kad žmogus negyvena savo „reikmėms“,
bet gyvena dėl visos „grandinės“ poreikių.
Tai reiškia, kad kiekviena „grandinės“ dalis negauna „gyvybės šviesos“ tik dėl savęs, tačiau šią šviesą sąlygoja (atiduoda) bendrai visai „grandinei“.

Tai matome ir žmogaus gyvenimo tėkmėje, t.y. vyras, sulaukęs dvidešimties metų, yra tinkamas vesti žmoną.
Paskui gali palaukti dar dešimt metų, kol jam gims sūnūs,
kaip pasakė išminčiai, kad sulaukęs trisdešimties metų jau būtinai susilaukia vaikų.
Tada tėvas laukia, kol sūnui sukaks keturiasdešimt metų,
t.y. „binos“ (proto) amžius, ir perduoda sūnui visą savo turtą ir žinias,
ką įgijo pats, bei ką įgijo, ir išmoko iš savo tėvų.

Tada tėvas yra garantuotas savo sūnumi,
kad sūnus nepraras visko „blogos akies“ įtakoje.
Ir jau tada tėvas gali ramiai „palikti“ šį pasaulį,
o sūnus tęsia šioje „grandinėje“ savo tėvo kelią...

Kaip jau paaiškinta, kad „Pažinimo medžio“ nuodėmė buvo pirmam Adamui būtina – inspiruota, kaip parašyta: „baisus šmeižtas žmonėms“.
Tai reiškia, kad žmogus savo sielos „statyboje“ turėjo įsigyti „išorinį indą“ (norą),
kad galėtų į jį gauti „supančią šviesą“,
Todėl dvi „priešingybės“ turi būti vienoje „vietoje“,
t.y. viename žmoguje, tik skirtingais laikais.

Iš tikro „mažos būsenos“ metu žmogus turi valgyti nuo „sitros achros“ stalo.
Ir tada, gaunant „atskiriančius“ malonumus, žmogui reikiamu dydžiu atsiveria „tuštumos“ gavimo indai, kuriuos žmogus užbaigia visu didumu.
Tada, užsiimdamas Tora ir priedermėmis, žmogus turi galimybę „apversti“ šiuos didelius „gavimo indus“ į „malonios dvasios“ suteikimo Kūrėjui intenciją.
Ir tai yra pagrindinis visos realybės tikslas, vadinamas „Tiesos šviesa“, arba „antspaudas“.

Tačiau aišku, kai žmogus nori susijungti su „šventumu“,
jis privalo vėl atsitraukti nuo viso egoistinio gavimo,
t.y. nuo to „valgio“, kurį įgijo iš „sitros achros“ stalo.
Kaip ir yra mums įsakyta mylėti Kūrėją:
„Visa siela ir visomis savo jėgomis (turtu)“.
Tačiau iškyla klausimas:
Kokia yra šio išminčių „ištaisymo“ nauda ir prasmė,
t.y. kodėl žmogus vėl turi prarasti viską, ką pasiekė iš „sitros achros“?
Ir įsižiūrėk gerai.

Iš tikro, todėl Kūrėjas sukūrė daug kūnų kiekvienoje kartoje, kaip pasakė išminčiai:
„Pamatė Kūrėjas, kad teisuolių yra mažuma, todėl „pasodino“ juos kiekvienoje kartoje“.
Tai reiškia, kad Kūrėjas pamatė, jog teisuoliai galiausiai visiškai „atstumia“ gavimo sau (egoizmo) aspektą, ir todėl labai sumažėja teisuoliams „supančios šviesos“ kiekis ir poveikis.
Tai reiškia, kad teisuoliai atstumia „išorinį indą“,
kuris yra skirtas egoizmo – „tuštumos“ aspektui,
ir todėl „pasodino (patalpino)“ Kūrėjus teisuolius kiekvienoje kartoje.

Ir kiekvienoje kartoje didžioji žmonių dalis yra sukurta tik dėl šių teisuolių.
Iš tikro „paprasti“ žmonės „pateikia“ teisuoliams „tuštumos“ indus, net patys to nežinodami.
Taip yra todėl, kad kiekvienoje visuomenėje žmonės sąveikauja ir yra „persipynę“ vienas su kitu savo reikmėmis, kaip kūno poreikiais, taip ir nuomonėmis, bei žiniomis.
Todėl didelė paprastų žmonių masė pateikia teisuoliams savo „egoistinius“ polinkius,
kurių dėka teisuoliai gali gauti reikiamą „supančią šviesą“.

Tačiau pagal tai, turėtų būti kiekvienoje kartoje teisuolių ir „nusidėjėlių“,
t.y. paprastų žmonių vienodas skaičius?
Tačiau taip nėra, nes vieną teisuolį, pagal kokybę, atitinka tūkstančiai tūkstančių „tuščių žmonių“.
Taip pat turime žinoti, kad kūrinijoje yra dviejų rūšių jėgos, arba valdymo rūšys.
Pirmoji – tai „kokybinis potencialas“, arba jėgos.
Antroji – tai „kiekybinis potencialas“, arba jėga.

Iš tikro žmonių, valgančių nuo „sitra achros“ stalo,
potencialas yra labai menkas ir „niekingai mažas“.
Tai reiškia, kad pas šiuos žmones nėra nei tikro troškimo,
nei tikro gyvenimo tikslo, bet jie, kaip „sausi lapai, blaškomi vėjo“.
Todėl, kaip tokie žmonės gali „priešpastatyti“ ką nors „išmintingos širdies žmonėms“,
kurių tikslas nukreiptas į Tiesą, ir kuriems aukštutinės „šviesos stulpas“ šviečia dieną ir naktį?

Ir kaip šie „tušti žmonės“ gali pateikti teisuoliams savo mažus ir menkaverčius polinkius?
Būtent todėl Kūrėjas ir padarė kūrinijoje „kiekybinę jėgą“,
kuriai visai nereikia „kokybinio potencialo“.

Ir paaiškinsiu tai iš mūsų pasaulio pavyzdžio.
Iš tikro mes matome drąsos, veržlumo ir stiprumo, t.y. „kokybinę jėgą“ pas liūtus ir tigrus.
Kur dėl didelės „kokybės“ jų drąsumo, stiprumo ir veržlumo potenciale, su jais negali susiremti ir pasipriešinti joks žmogus.

Ir „priešais“, pas muses, mes matome jėgas, visai neturinčias „kokybės“,
o vien tik „kiekybinę jėgą“.
Tačiau, dėl didelio musių skaičiaus, joks žmogus negali jų „nugalėti“.
Kaip mes matome, kad musės laisvai „keliauja“ po žmogaus namus,
net tupiasi ant užtiesto stalo, taip kad žmogus jaučiasi visiškai bejėgis prieš jas...

Todėl dabar aišku, kad turi būti didelė dauguma „paprastų žmonių“ prieš kiekvieną „teisuolį“.
Iš tikro šie „paprasti žmonės“ kiekvienam teisuoliui pateikia dideli kiekį savo niekingų ir menkaverčių polinkių, nes nėra pas juos visiškai nėra kokybės.
Ir suprask gerai.

Todėl parašyta: „Kūrėjas duos savo tautai stiprybės“.
Tai reiškia, kad amžina gyvybės šviesa, kuri yra gaunama bendrai visoje „grandinėje“,
yra vadinama „stiprybe“.
Ir parašymas užtikrina mus, kad Kūrėjas užtikrins mums šią „stiprybę“.
Tačiau iškyla klausimas, kaip gi bus mums duota ši „stiprybė“?

Taip pat yra žinoma, kad žmogus, pats atskirai, nėra tobulas, kaip pasakė išminčiai:
„Geriau žmogui, kad jis nebūtų sukurtas, nei kad yra sukurtas“.
Todėl, kaip mes galime būti garantuoti Kūrėjo pažadu?
Tačiau čia raštas užbaigia:
„Kūrėjas palaimins savo tautą šalom“ (taika, tobulumu)“.
Tai reiškia, kad „šalom“ yra sūnų palaiminimas, kaip pasakė išminčiai:
„Nėra palaiminimo tuščiuose be sūnų namuose“ (Talmudas, Šabat).

Iš tikro sūnų dėka, ši „grandinė“ tęsiasi ir susijungia „Galutiniame ištaisyme“,
todėl visos „grandinės“ dalys randasi amžinybėje.
Ir suprask.

Todėl pasakė išminčiai:
„Nerado Kūrėjas kito būdo, kaip perduoti Izraeliui palaiminimą, tik – „Šalom“ (taika).
Ir iš tikro, kaip Kūrėjo palaiminimas yra amžinas, taip ir „gaunantys“ šį palaiminimą, turi būti amžini.
Todėl sūnų dėka, tėvai „susikabina“ ir padaro amžiną „grandinę“, kuri gali išlaikyti palaiminimą amžinai, todėl „Šalom“ sutvirtina ir išlaiko palaiminimo tobulumą.

Ir Mišna baigiasi šiuo pasakymu, t.y. „šalom“, kuris išlaiko mums Toros ir priedermių palaiminimą iki galutinio ir amžino išsigelbėjimo, jau greit mūsų dienomis.
Amen.
Ir tada viskas į savo vietas sugrįš su „Šalom“.