• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

Pirma dalis

 Ravo Barucho vaikystė ir jaunystė

1907 metais, švato mėnesio 7 dieną kabalistui rabi Jehuda Leib aLevi Ašlagui gimė sūnus Baruch Šalom aLevi Ašlag.

Nuo pat mažumės savo tėvo buvo auklėjamas pagal tiesą.

Po daugelio metų ravas Baruchas pasakojo, jog kartą vaikystėje, kai plovė rankas, tėvas jo paklausė: „Dėl ko tu plauni rankas?“

Atsakė: „Kad būtų švarios“.

Ir tada jam Baal aSulamas pasakė: „Rankų apsiplovimo prasmė yra Kūrėjo noras, kad tu tai darytum“.  

Nuo pat jaunystės pasireiškė neįprastai dideli ravo Barucho gabumai. Todėl kai jam buvo devyneri metai, tėvas prijungė jį prie savo mokinių grupės.

Kartu jie studijavo „Šulchan aruch Chošen mišpat“ (tai judaizmo įstatymų knyga, kurią 16 a. sudarė rabi Josefas Karo) su visais sudėtingiausiais Mišnos klausimais.

Baal aSulamas imdavo ravą Baruchą į visas savo keliones pas admor iš Prusovo ir pas admor iš Belzo.

Ravas Baruchas pasakojo, jog kartą, Chanukos šventės metu jiems viešint pas admor iš Prusovo, admor visiems padalino kapeikas.

Kai Baal aSulamas gavo kapeiką, ravas Baruchas pažvelgė į ją be deramo svarbumo (kapeika buvo pati mažiausia moneta).

Pasakė jam tada admor iš Prusovo: „Žinok, reikia žiūrėti ne į dovaną, bet į duodantį dovaną“.

Ir taip ravas Baruchas buvo auklėjamas savo tėvo ir jo mokytojo.

Rabi Baruchas Šalomas pasakojo:

„Kai pasiekiau priedermių amžių ir man sukako 13 metų, buvo surengta mano „bar-micva“ šventė (13 metų – tai berniuko amžius, nuo kurio pradedamos vykdyti priedermės).

Šioje šventėje dalyvavo tik trys žmonės, ir visas maistas buvo truputis duonos ir šiek tiek vandens atsigerti...

1921 metais Baal aSulamas atvyko į Izraelio žemę ir apsigyveno Jeruzalėje.

Savo sūnų Ravą Baruchą, kuriam tuo metu buvo 15 metų, jis išsiuntė mokytis į chabado ješivą „Tiesos Tora“.

Čia jis pasižymėjo ypatingai dideliu stropumu ir darbštumu.

Ješivoje kasdien po dvi valandas buvo mokomasi chasidizmo pagrindų, tačiau ravas Baruchas tęsdavo mokymąsi su vadovu dar dvi valandas.

Tad nenuostabu, jog mintinai žinojo knygą „Tanja“.

Vadovas tardavosi su ravu Baruchu kiekvienu klausimu.

Ravas Baruchas, nors ir buvo dar jaunas, tačiau jau pasižymėjo dideliu nuovokumu ir vadovavimo sugebėjimais, todėl ješivos reikalai buvo tvarkomi pagal jį. 

Ir kadangi buvo labai judrus ir jam buvo sunku nusėdėti vienoje vietoje ilgesnį laiką, nusprendė nugalėti savo prigimtį, ir mokytis iš vis be jokios pertraukos.

Iš tiesų taip ir padarė: jis įsidėdavo šiek tiek figų ir apelsinų alkiui numalšinti ir kiekvieną dieną be jokios pertraukos stovėdavo po 12-14 valandų intensyviai mokydamasis.

Ravas Baruchas pasakojo, jog kartą, savo paauglystės metais, atėjo pas savo tėvą ir pasakė, kad nebenori mokytis.

Jo tėvas Baal aSulamas atsakė, jog mokytųsi iš musaro knygų (musaras – tai etinė sistema).

Ravas Baruchas pasakė: „Tačiau ir tai yra „mokymas“, o aš juk sakiau, jog nebeturiu noro mokytis?!“

Atsakė jam Baal aSulamas:

„Musaro knygos nėra mokymas, tačiau jos suteikia norą mokytis. Nes kai mokomės musaro knygas, susijungiame su knygos autoriumi ir to dėka įgyjame ne autoriaus protą, bet jėgų ir entuziazmą, kurios buvo pas knygos autorių. O tai didelis dalykas“.

Kaip jau pasakojome, Baal aSulamas turėjo grupę rinktinių mokinių, kurie klausydavosi jo pamokų.

Ir tik jie galėjo dalyvauti tose pamokose, niekam kitam nebuvo leidžiama ateiti į jas.

Ravas Baruchas pasakojo, jog šis draudimas galiojo ir jam, iki tol, kol buvo nevedęs.

Tačiau, kadangi jo funkcija buvo atnešti kavą mokiniams, jis iš didelio troškimo paklausyti pamoką, viską darydavo be galo lėtai ir kol paimdavo tuščią kavos puodelį iš paskutinio mokinio, jau reikėdavo atnešti kavą pirmajam.

Ir taip jis išklausydavo visą pamoką...