• ומצוה שיניחה (חנוכה חנוכה) בפתח הסמוך לפתח משמאל, שתהא מזוזה מימין ונר חנוכה משמאל, ונמצא שאדם מסובב במצוות. קיצור שולחן ערוך Priedermė yra padėti Chanukos žvakę prie išėjimo, kairėje, kad būtų Mezuza dešinėje, o Chanukos žvakė – kairėje, taip žmogus bus apsuptas priedermių. (Kicur Šulchan Aruch)

שמעתי 

„Šamati“

tai, ką ravas Baruchas Ašlagas girdėjo iš savo tėvo Baal Sulamo

66.

„Toros dovanojimas”

„Toros dovanojime“, kuris buvo ant Sinajaus kalno, nereiškia,
kad tada buvo duota Tora, o paskui davimas nutrūko.
Juk dvasingume nėra išnykimo, nes dvasingumas yra amžinas, nesibaigiantis dalykas.
Ir kai iš Duodančio pusės, mes nesame pasirengę gauti Torą, todėl mes sakome,
kad nutrūkimas įvyksta iš Aukštesnio pusės.

Tačiau tada, ant Sinajaus kalno buvo visas Izraelis pasiruošęs gauti Torą, kaip parašyta:
„Ir susirinko visa tauta, kaip vienas žmogus su viena širdimi“.
Tai reiškia, kad tada pas visus buvo bendras pasiruošimas,
ir viena mintis bei viena intencija – tik gauti Torą.
Iši tikro iš Duodančio pusės nėra jokio skirtumo,
t.y. Jis duoda visada.
Kaip sako Baal Šem Tovas, kad žmogus privalo kiekvieną dieną išgirsti „Dešimt Kūrėjo įsakymų, duotų ant Sinajaus kalno“...

Tora vadinasi „gyvybės lašas“ ir „mirties lašas“.
Tačiau, kaip galima sakyti, kad du priešingi dalykai gali būti vienoje vietoje?
Čia reikia pastebėti, kad mes negalime suvokti objektyvios realybės,
t.y. mes viską suvokiame pagal mūsų pojūtį.
Ir tai, kokia iš tikro yra objektyvi realybė,
visai nedomina mūsų.
Taip pat ir objektyvios Toros mes negalime suvokti,
ir suvokiame tik mūsų pojūtį.

Todėl, jei žmogus mokosi Toros, ir Ji nutolina žmogų nuo meilės Kūrėjui (ח''ו neduok dieve),
tada Tora vadinasi – „mirties lašu“.
Tačiau pati objektyvi Tora, pati Jos realybė, be „apatinio“ žmogaus vertinimo,
skaitosi kaip – „šviesa be indo“, t.y. visai nesuvokiama.
Ir kai mes kalbame apie Torą, mes kalbame apie pojūtį,
kurį žmogus gauna iš Toros,
nes tik tai apsprendžia realybę gaunantiems.
Iš tikro, kai žmogaus visos mintys tik apie save, tai vadinasi „lo lišma“.
Tačiau iš „lo lišma“ ateinama prie „lišma“ (dėl Kūrėjo, dėl pačios Toros).

Todėl, jei žmogus dar kol kas nenusipelnė gauti Toros, jam yra viltis gauti Torą kitais metais.
Ir kai žmogus jau nusipelno „lišma“ tobulumo,
jam jau nebėra kas veiti šiame pasaulyje.
Tai reiškia, kad žmogus jau ištaisė viską,
kad būtų „lišma“ tobulume.
Todėl kiekvienais metais yra „Toros gavimas“,
nes tai pats tinkamiausias laikas „susižadinimui iš apačios“.

Iš tikro tada susižadina toks „laikas“,
kokia buvo šviesa pas apatinius „Toros dovanojimo“ metu.
Todėl šis „sužadinimas iš viršaus“, duoda apatiniams jėgų,
kad galėtų atlikti „Toros gavimo“ pasiruošimo veiksmus.
Taip, kaip buvo pasirengę tada gauti Torą.
Ir jei žmogus eina keliu, kuris iš „lo lišma“ atvestų į „lišma“,
tada žmogaus kelias yra teisingas.

Iš tikro žmogus turi laukti ir tikėtis,
kad galiausiai ateis į „lišma“, ir nusipelnys „Toros gavimo“.
Tačiau reikia labai saugotis, kad šis tikslas būtų visada prieš akis,
kitaip jis iškryps iš kelio.
Juk „kūno“ esmė – visada gauti tik sau,
todėl „kūnas“ visada traukia žmogų į save, į savo egoizmą.
Ir „egoizmas“ yra priešingas Torai,
kuri vadinama „Gyvybės medžiu“.
Todėl Tora „kūnui“ – egoizmui skaitosi, kaip „mirties lašas“.