• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

שלבי הסולם מאמרים שונות בענין שכר המקבלים 

Šlavei haSulam „Dvasinio darbo užmokestis“

ravas Baruchas Ašlagas הרב ברוך שלום הלוי אשלג

(Ištraukos)

1.

Savaime suprantama, kad žmogus negali dirbti be užmokesčio.
Tai reiškia, jei žmogus negautų užmokesčio,
jis negalėtų pajudėti iš vietos.
Ir tai išplaukia iš kūrinių šaknies – Kūrėjo,
kuriame nėra ח''ו (chas ve šalom, neduok dieve) judesio.

Kaip parašyta (Talmud Eser aSfirot, 1d.):
„Mes labai mėgstame poilsį ir nekenčiame judėjimo ir judame tik tam,
kad pasiektumėme poilsį.
Tai yra todėl, kad mūsų šaknis, Kūrėjas yra absoliučioje ramybėje.
Todėl judėjimas yra prieš mūsų prigimtį, ir yra nekenčiamas mūsų“.

Pagal tai turime suprasti, koks gi yra mūsų užmokestis už dvasinį darbą,
kurį mes turime atlikti?
Norint atsakyti į šį klausimą, mums reikia išsiaiškinti du dalykus:
„Kūrimo tikslą“ ir „kūrinijos ištaisymą“, tam tikslui pasiekti.

Žinome, kad „Kūrėjas sukūrė kūriniją, tik tam,
kad suteiktų jai gerumą ir malonumą“,
tai ir yra „kūrimo tikslas“.
Tačiau, kodėl gi tada kūriniai (žmonės) negauna šio gerumo ir malonumo?

Iš tikro ar gali kūrinija eiti prieš Kūrėjo norą ir sakyti,
kad ji nenori Kūrėjo siūlomo gerumo ir malonumo?
Juk Kūrėjas „įdiegė“ pas visus kūrinius prigimtį:
kur kiekvienas nori tik gauti?

Ir dar, mokomės, kad tik „noras gauti“ vadinasi „kūrinija“.
Tai reiškia, kad „kūrinija“ yra naujas dalykas,
vadinamas „esybė iš niekur“ (יש מאין ješ mi ajin),
todėl savaime aišku, kad visi „kūriniai“ nori tik „gauti“.
Ir taip pat iš kitos pusės – Kūrėjas nori tik „duoti“.

Tada kas gi stabdo?
Atsakymą pateikia šventasis Ari knygoje „Ec chaim“:
„Tam, kad parodyti savo tobulumą, Kūrėjas apribojo save (padarė cimcumą)“.
Tai reiškia, kad skirtumas tarp „duodančio“ ir „gaunančio“,
sąlygoja formų skirtumą, t. y. nemalonų pojūtį – gėdos jausmą, „gaunantiems“.

Todėl buvo padarytas ištaisymas,
t. y. šviesa gali šviesti „gaunantiems“ (žmonėms) tik,
kai yra formų sutapimas, kuri panaikina gėdą.
Tai vadinama „susiliejimu su Kūrėju“.

Tokiu būdu gaunamas gerumas ir malonumas nesukelia nemalonaus pojūčio – gėdos jausmo,
nes pas „gaunančius“ – žmones yra tokia pati intencija,
kaip ir pas „duodantį“ – Kūrėją.
Iš tikro „apatiniai“ gauna ne todėl, kad jie „alkani“,
o todėl, kad jie nori suteikti malonumą „Duodančiam“.
Tai vadinama „sąlygojimu“, ir tai veda prie „susiliejimo“.
Ir jei padarysime išvadą, ką mes turime padaryti, kad gautume gerumą ir malonumą?

Atsakymas vienas:
Reikia pasiekti „sąlygojimo indus“, dar vadinamus „antrąja prigimtimi“.
Tai ir yra vadinama „kūrinijos išsitaisymu“.
Todėl dabar yra aišku kokio užmokesčio mes turime reikalauti iš Kūrėjo už darbą Toroje ir priedermėse?

Užmokestis yra tas, kad Kūrėjas suteiktų mums „sąlygojimo indus“, arba „antrą prigimtį“.
Kaip parašyta įvade į knygą „Veidas šviečia ir paaiškina“,
užmokesčio šaknis, tai – „ekranas“ ir „grįžtanti šviesa“.
Todėl mes turime už darbą reikalauti ne malonumo ar šviesos,
bet mes turime reikalauti „sąlygojimo indų“, nes tik to ir trūksta mums.

Tai yra „malonumą“ ir „šviesą“ gauti galima tik į „sąlygojimo indus“.
Todėl prieš šių indų „įsigijimą“, žmogus jaučia gyvenime kentėjimus,
nes gauti „gerumui“ ir „malonumui“ nėra pas žmogų tinkamų „indų“.