Iš tikro paprasta logika reikalauja gilesnio supratimo, nei dalykas atrodo iš išorės.
Tai reiškia, kad viskas yra atvirkščiai – iš tikro mes esame kūriniai labai geri ir išaukštinti.
Tokie, kad nėra ribų mūsų svarbumui,
t.y. mes esame lygiai tokio paties lygio,
kuris atitinka mus padariusį „Meistrą“.
Juk nors ir menkiausias trūkumas, esantis mūsų kūnuose,
po visų „išvedžiojimų“ ir samprotavimų, galiausiai krenta ant pačio Kūrėjo,
t.y. ant to, kuris sukūrė mus, ir visus mūsų gerus bei blogus polinkius.
Juk akivaizdu, kad Jis sukūrė mus, o ne mes patys.
Todėl Jis iš anksto numatė visus procesus ir pasekmes,
kurios tik gali išplaukti iš mūsų prigimties ir visų polinkių.
Tai ir yra tas dalykas apie kurį kalbėjome,
kad reikia žiūrėti į „veiksmo pabaigą“, nes tik tada galima viską suprasti.
Apie tai sakoma:
„Nerodyk kvailiui darbo „vidurio“, t.y. kai darbas yra tik įpusėtas“.
Kaip moko išminčiai, kad Kūrėjas sukūrė pasaulį,
tam kad padaryti malonumą kūriniams (Ec Chaim).
Ir čia mes turime labai atkreipti dėmesį,
juk tai ir yra galutinė pasaulio sukūrimo mintis ir veiksmas.
Todėl, jei pasaulio sukūrimo mintis buvo padaryti malonumą kūriniams,
tada būtinai reikėjo sukurti sielose didelį „norą gauti“ tai,
ką joms paruošė Kūrėjas.
Tai reiškia, kad malonumo dydis yra matuojamas pagal noro jį gauti dydį,
t.y., kuo noro gauti malonumą dydis yra didesnis,
tuo ir gaunamo malonumo dydis bus didesnis.
Ir atvirkščiai – kuo noras gauti malonumą bus mažesnis,
tokiu dydžiu sumažės ir pats malonumas.
Iš tikro pati kūrimo mintis reikalauja sielose sukurti milžinišką noro gauti dydį,
atitinkantį tą malonumą, kurį paruošė sieloms „Visa Galintis“.
Juk didelis malonumas visiškai atitinka noro šį malonumą gauti dydį.