• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

שלבי הסולם מועדים ד' קושיות 

Šlavei haSulam „Keturi klausimai“

ravas Baruchas Ašlagas הרב ברוך שלום הלוי אשלג

(Ištraukos)

4.

Paprastai pakilimo metu žmogui atrodo,
kad jis natūraliai yra tokioje būsenoje.
Todėl žmogus nejaučia jokio poreikio Kūrėjo pagalbai.
Žmogui atrodo, kad taip bus visada, t.y. jis visada bus ant „sparnų“.
Ir svarbiausia žmogui atrodo, jog jis gali visai apsieiti be Kūrėjo.

Todėl yra „ištaisymas”, kuris vadinamas „kritimu”.
Iš tikro tada žmogui iš viršaus parodoma tikra jo „stiprybė“, „pusiausvyra“ ir „stabilumas”,
t.y. kiek žmogus iš tikro gali atlikti „dvasinio darbo” – būti dvasingume, savo jėgomis.

Ir visa tai žmogus pamato aiškiai tik tada,
kai jį iš viršaus „nuleidžia“ iš supratimo,
kad jis yra „didvyris“.
Tada žmogus pamato, kad jis ne tik ne „didvyris“,
bet ir „žmogumi“ šiaip jau negali vadintis.
Ir jis ne geresnis už gyvulius,
kurių visos mintys tik apie save.

Taip pat kritimo metu žmogus nejaučia, kad jis jau pradeda „kristi”, t.y. kritimo metu jis būna lyg „be nuovokos“.
Ir tik paskui ateina pagalba iš viršaus ir sako:
„Žinok, tu dabar esi kritime“.

Todėl anksčiau žmogus net nežinojo savo tikros padėties,
kad jis yra „kritime”.
Taip pat žmogus turi tikėti,
kad šis žinojimas irgi neatėjo „atsitiktinai“.
Todėl „kritimas” yra skirtas tik tam,
kad būtų galima įvertinti „pakilimą”.

Tai reiškia, kad žmogus turi padaryti analizę ir sakyti,
tai, kad jam grįžo tikėjimas, tai yra „Kūrėjo pagalba”.
Ir jei žmogus to neįvertins, jį vėl gali išmesti į „duobę“.
Todėl visada reikia dėkoti Kūrėjui, kad Jis vėl „priartino” žmogų prie savęs.