• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

יהדות הלכה למעשה 

Praktinis judaizmas

ravas Izraelis Meiras Lavas הרב ישראל מאיר לאו

17 tamuzo pasninkas

17 tamuzo – tai vienas iš keturių pasninkų, skirtų atminimui apie Šventyklos sugriovimą.

Kiti trys pasninkai tai:

Gedalijos pasninkas (3 tišrei mėnesio diena),

Dešimta teveto (apie juos kalbėta anksčiau)

ir Devinta avo.

10 teveto Babilono karalius Nevuchadnecaras pradėjo Jeruzalės apgultį, 17 tamuzo jo kareiviai pralaužė miesto sieną, o trimis savaitėmis vėliau, 9 avo dieną, ištiko tragiška įvykių atomazga – buvo padegta Šventykla.

Judėjų istorijoje 17 tamuzo – negandų diena. Talmude, Taanit traktate išvardinamos penkios nelaimės, įvykusios tą dieną:

1. Moše sudaužė Lenteles, kai pamatė aukso veršį, kurį pasidarė tauta dykumoje;

2. Jeruzalės apgulties metu (pagal Rambamą, prieš Pirmos Šventyklos sugriovimą) buvo nutrauktas kasdieninės aukos „tamid“ aukojimas dėl to, kad neįmanoma buvo užtikrinti aukojamų gyvulių pristatymo į Šventyklą ir tai buvo ateinančios katastrofos ženklas;

3. Kaip pasakojama pranašo Jermija knygoje (52 sk.), 9 tamuzo, Jeruzalės apgulties metu Pirmos Šventyklos laikais buvo pralaužta miesto siena, o Antros Šventyklos laikais tas pats atsitiko 17 tamuzo dieną.

4. Apostomosas, Antiocho vietininkas sudegino Torą, supratęs, kad patikimiausias būdas pavergti judėjus – tai sunaikinti jų didžiausią dvasinį turtą. Toros sudeginimas buvo judėjų persekiojimų pradžia ir viena svarbiausių priežasčių, dėl ko kilo Makabėjų sukilimas.

5. Tą dieną Šventykloje buvo pastatyta stabo statula. Pasak vienų šaltinių, tai įvyko Antros Šventyklos laikais ir taip pat buvo Antiocho darbas, pagal kitą versiją (taip sako Jeruzalės Talmudas), tai padarė Judėjos karalius Menaše, kuris valdė Pirmos Šventyklos laikais ir „pagarsėjo“ tuo, kad „užtvindė Jeruzalę nekaltu krauju“ ir buvo stabmeldžiu, tuo pranokdamas visus savo pirmtakus.

Tarp kitko, Menaše buvo karaliaus Chizkija, vieno šviesiausių asmenybių, kada nors valdžiusių Judėją, sūnus.

Babilono Talmudas traktate Brachot pasakoja, kad žinodamas, koks bus jo sūnus, Chizkija išvis nenorėjo vesti, kad liktų bevaikis, bet pranašas Jeremija priekaištavo už tai ir reikalavo, kad Chizkija įvykdytų priedermę „daugintis ir veistis“. 

Galiausiai Chizkija vedė ir leido ateiti į pasaulį Menaše, kuris pridaręs daugybę negerų dalykų, vis tik padarė „tšuva“ (atgailą, sugrįžimą) ir Kūrėjas, pasak Talmudo, atvėrė jam „slaptas duris“ į dangų...

Tačiau grįžkime prie 17 tamuzo.

Pasninkas prasideda nuo saulėtekio ir jis atliekamas taip pat, kaip ir kiti visuomeniniai pasninkai: skaitomi „slichot“, parašyti būtent šiai dienai, „Šacharito“ ir „Minchos“ metu skaitoma „Avinu malkeinu“ ir ištrauka iš Toros, kurioje pasakojama apie tai, kaip Moše maldavo pasigailėti Izraelio po aukso veršio nuodėmės. 

Po Toros skaitymo skaitoma „haftara“ iš Ješaja knygos (55 sk.).

„Šacharite“, „Šmone esre“ pakartojimo metu, chazanas pasako palaiminimą „Atsakyk mums“, o „Minchoje“ tą patį intarpą skaito visa bendruomenė.

Bein amecarim

Trys savaitės, prasidedančios 17 tamuzo ir pasibaigiančios 9 avo dieną vadinasi „bein amecarim“ („tarp negandų“).

Pagal knygos „Megilat Eicha" žodžius: „Visi persekiotojai užklupo ją negandose“.

Šiomis dienomis priimta laikytis gedulo ir kuo arčiau devinta avo, tuo gedulo požymiai griežtesni. 

Čia yra trys pakopos:

1. Nuo 17 tamuzo dienos iki avo mėnesio roš-chodeš, kai nesikerpama, nesiskutama ir nesilankoma jokiose pasilinksminimo įstaigose.

Aškenazių judėjai nekelia vestuvių iki antros 10 avo dienos pusės (kai Šventykla galutinai sudegė); 

2. Nuo avo mėnesio roš-chodeš iki 10 avo dienos, kai be visų kitų apribojimų dar nevalgoma mėsa ir negeriamas vynas – atminimui apie Šventyklos sugriovimą, kai buvo nutraukti aukojimai ir vyno užpylimai ant aukuro;

3. Savaitę, kurią išpuola 9 avo, negalima maudytis (dėl malonumo).

Ši savaitė prasideda nuo Šabat-chazon ir šių kelių dienų laikotarpyje nesikeliama į naujus namus ir neperkami nauji rūbai, kadangi šie dalykai suteikia džiaugsmą.

Šis Šabatas taip vadinasi pagal pirmą „haftaros“ žodį (Ješaja 1): „Ješaja, Amoco sūnaus regėjimas (chazon)“.

Pranašas kreipiasi į savo amžininkus su raginimu grįžti į tiesos kelią, kol nevėlu.

Priimta skaityti šią „haftarą“ su tomis intonacijomis, su kokiomis skaitoma ir Megilat Eicha, išskyrus tik įpintus joje paguodos žodžius.

Šį Šabatą visada skaitoma savaitinė Toros dalis (knygos Dvarim pradžia), kur minimi nusikaltimai, kuriais judėjai dykumoje bandė Kūrėjo kantrybę, pykdydami Jį.

Šio Šabato metu, tiesa, yra valgoma mėsa ir geriamas vynas, bet dėl gedulo nesivelkami nauji drabužiai.

Baigiantis Šabatui-chazon, atliekant avdala, vyno duodama gurkštelėti vaikui, nes suaugę tuo metu negali gerti vyno (išimtis yra per Šabatą, o jis jau pasibaigė...).