• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

שלבי הסולם מועדים מסרת גיבורים ביד חלשים  

Šlavei haSulam „Atidavei stiprius į silpnųjų rankas“

ravas Baruchas Ašlagas הרב ברוך שלום הלוי אשלג

(Ištraukos)

1.

Parašyta: „Kūrėjo akis ant bijančių Jo, laukiančių Jo gerumo, kad išgelbėti jų sielas nuo mirties, ir maitinti juos bado metu“ (Tehilim 33 – 18, 19).
Reikia suprasti, kodėl „Kūrėjo akis (tik) ant bijančių Jo“,
juk Kūrėjo akis apžvelgia visus?
Juk reikia tikėti, kad Kūrėjas valdo pasaulį asmeniniu valdymu,
t.y. aspektu „geras ir darantis gerumą“, ir tai liečia ne tik bijančius Jo?

Tačiau, jei mes kalbame apie Kūrėją tik aspektu:
„Iš Tavo veiksmų pažinsiu Tave“, tada tik „bijantys“ jaučia,
kad Kūrėjas valdo visą pasaulį.
Iš tikro tik „bijantys Kūrėjo“ supranta,
kad Kūrėjas valdo pasaulį asmeniniu valdymu, aspektu:
„Geras ir darantis gerumą“.
Tuo metu likusiam pasauliui „uždėtas“ Kūrėjo veido „paslėpimas“,
todėl jie negali suprasti,
kad Kūrėjo valdymas yra tik aspektu „geras ir darantis gerumą“.

Kaip rašo Baal Sulamas „Įvade į knygą Zohar“:
„Tol kol gaunantys (žmonės) neatėjo prie išsitaisymo,
kad galėtų priimti (suprasti) Kūrėjo tobulą gerumą,
kuris yra mums skirtas dar nuo kūrimo minties,
privalo valdymas būti jaučiamas kaip geras ir blogas“.

Tai reiškia, kol mūsų gavimo indai (norai) yra sutepti noru gauti sau (egoizmu),
neįmanoma pamatyti, kad Kūrėjo valdymas yra „Geras ir, darantis gerumą“.
Iš tikro, kas gali pamatyti, „Kūrėjo akis“,
t.y., kad Kūrėjo valdymas yra „geras ir darantis gerumą“?
Tik tie, kurie „ laukia Jo gerumo“.

„Gerumas“ reiškia, kad jie tikisi iš Kūrėjo gauti מידת החסד (midat a hesed) gerumo savybę.
Ir jie laukia iš Kūrėjo gauti „sąlygojimo“ (malonios dvasios Kūrėjui) savybę,
vadinamą „formų sutapimu“ arba „susiliejimu“.
Todėl, kai žmonės nusipelno šios savybės,
jų gavimo indai (norai) jau nėra „sutepti“.

Tada jie nusipelno pamatyti „Kūrėjo akis“,
t.y. pajusti Kūrėjo valdymą, kad jis „geras ir darantis gerumą“.
Iš tikro tie žmonės, kurie nelaukia gerumo חסד chesed savybės,
randasi Kūrėjo valdyme:
„Geras ir Blogas“.

Tačiau ar visiems Kūrėjas duoda gerumą, vadinamą „sąlygojimo indus (norus)“, vadinamus antra prigimtimi?
Ne visiems.
Yra daug žmonių, laukiančių Jo gerumo,
t.y. laukiančių iš Kūrėjo gerumo savybės.
Tačiau daugelis ir taip laiko save tobulais,
todėl gerumo savybė jiems tik „priedas“ prie jų „tobulumo“.

Tokiems žmonėms Kūrėjas neduoda מידת חסד (midat a chesed) gerumo.
Ir tik žmonėms, kurie jaučia, kad gerumo savybė yra jiems,
„kad išgelbėti jų sielas nuo mirties“,
Kūrėjas duoda šią dovaną – „midat a chesed“.

Ir tai žmonės, kurie nori susijungti su Kūrėju, su „Gyvybių gyvybe“,
nes kitaip, kaip pasakė išminčiai:
„Nusidėjėliai dar gyvendami yra mirę“.
Tokie žmonės prašo Kūrėjo, kad jis išgelbėtų juos iš mirties,
ir tik tokie žmonės gauna antrą prigimtį – gerumo, sąlygojimo indus (norus).

Tačiau kas gi gali pakeisti žmogaus prigimtį?
Aišku tik tas, kuris ir davė šią prigimtį, tik pradžioje egoistinę.
Kaip parašyta, kad tik Kūrėjas pats išveda Izraelį (žmogų, einantį pas Kūrėją) iš Egipto, ne pasiuntinys, ne angelas, ne serafimas, tik pats Kūrėjas.