• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

שלבי הסולם מועדים נעשה נס לשושנים 

Šlavei haSulam „Padarė stebuklą“

ravas Baruchas Ašlagas הרב ברוך שלום הלוי אשלג

(Ištraukos)

1.

Žinoma, kad dvasinis darbas, kurį mes turime stengtis atlikti visais įmanomais būdais,
yra tam, kad ateiti prie formų sutapimo su Kūrėju,
tai yra vadinama „susiliejimas“ דבקות– dvekut.
Tik tada galima ateiti į kūrimo tikslą, kuris yra „padaryti gera kūrinijai“.

Tačiau prieš tai, kol kūriniai, t.y. žmonės, pasiekia formų (norų) su Kūrėju sutapimą, kūrinijos tikslas negali būti atvertas visiems.
Todėl kūrimo tikslas turi būti paslėptas, ir mes turime tuo tik tikėti.
Ir dar, tai kas yra atverta visų akims, prieštarauja šiam gerumui.
Tai reiškia, kad kiekvienas jaučia nepasitenkinimą ir visada pyksta ant aukštutinio valdymo,
jei tiki, kad viskas išeina tik iš Kūrėjo.

Paprastai sunku žmogui pasakyti, kad jis yra patenkintas gyvenimu,
ir kiekvieną dieną palaiminti Kūrėją bei ir pasakyti Kūrėjui didelį ačiū,
už tai, kad Jis elgiasi su žmogumi su ypatingu gerumu.
Iš tikro realiai žmogus visada gyvena gyvenimą pilną trūkumų ir kentėjimų,
be to jis nesupranta savo „gyvenimo prasmės“.
Todėl, kai žmogus pradeda galvoti apie gyvenimo tikslą,
jis klausia savęs, ką gi jis nusipelno, šioje „gyvenimo kovoje“?

Ir kai ateina į žmogaus gyvenimą truputis malonumo, šis malonumas iškart „nugirdo“ žmogų.
Taip, kad žmogus „praranda“ protą ir nuovoką,
bei užmiršta net galvoti apie gyvenimo prasmę.

Tačiau, kai malonumas, kuriame buvo „nugrimzdęs“, vėl dingsta dėl įvairių priežasčių,
žmogus iš naujo ima galvoti apie „gyvenimo tikslą“.
Ir tik tada, kai žmogui nėra kuo aprūpinti savo „kūną“ (egoistinius norus),
t.y. kai žmogus vėl nebejaučia malonumo,
jis iškart pradeda galvoti apie „gyvenimo prasmę“.

Tada žmogus vėl klausia savęs,
koks jo „gyvenimo tikslas“?
Kam jis atėjo į šį pasaulį?
Argi kūrimo tikslas buvo, kad žmonės kentėtų skausmus?

Ši būsena, kai žmogus pradeda klausti savęs kas? ir dėl ko? reiškia,
kad žmogus pakelia galvą virš „gyvenimo tėkmės“.
Iš tikro šioje „tėkmėje“ randasi visi žmonės,
ir paprastai jiems nėra kada galvoti apie būties klausimus.

Tai reiškia, kad visi eina „pasroviui“, kur neša vanduo.
Ir nėra nei vieno, kuris galėtų pamatyti viso to „pabaigą“,
t.y. kur gi nuneš „gyvenimo srovė“.
Iš tikro tik malonumo nebuvimas (nemalonumai) leido žmogui pakelti galvą, ir pažiūrėti į „gyvenimo tikslą“.

Būtent tada žmogus „mato ir girdi“ lyg kreipimąsi iš viršaus,
kuris sako jam, kad pasaulis vis tik sukurtas tam,
kad „padaryti gera kūriniams“.
Tačiau „knygos ir autoriai“ sako žmogui, kad yra sąlyga,
kaip galima pajusti šį „gerumo skonį“.

Ši sąlyga vadinasi „sąlygojimo indai (norai)“.
Todėl Kūrėjas reikalauja šios „sąlygos“,
nes kitaip Jis negali duoti viso šio „gerumo ir malonumo“.
Ir ši „sąlyga“ yra ne todėl, kad to reiktų Kūrėjui...,
juk pas Kūrėją nėra trūkumo.

Tai reiškia, kad Kūrėjui nereikia, jog žmonės įvykdytų Jo reikalavimus, kaip parašyta:
„Jei tu buvai teisus, ką tai Jam duos? (Jobas 35 – 7)
Tačiau sąlyga, kurią iškėlė Kūrėjas, yra pačio žmogaus naudai.
Ir ši sąlyga: formų (norų) su Kūrėju sutapimas.