• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

Gilūs jausmai savo tėvui

Ir dar ravas Baruchas rašė apie savo tėvo kelio esmę:

„Baal aSulamas pasistengė taip, kad paprastas žmogus, einantis jo keliu, galėtų ateiti į susiliejimą su Kūrėju, kaip (anksčiau galėjo tik) ypatingas išminčius”.

Tuo tarpu anksčiau tam reikėjo būti ypatingu išminčiumi.

Dar anksčiau, prieš Baal Šem Tovą, tai pasiekti galėjo tik „pasaulio didieji“. Kitaip nebuvo galima ateiti prie dieviškumo pasiekimo”.

Ir dar pasakė: „Mokymasis iš Baal Šem Tovo mokinių knygų duoda žmogui didelę šviesą mokymosi metu.

Tačiau, kai nustojame mokytis, tada šviesa nustoja šviesti.

Tuo tarpu mano tėvo ir mokytojo knygos „šviečia“ žmogui visur ir visada“.

Kartą ravas Baruchas pasakė štai ką:

„Nors rabi Šimonas nebuvo pats didžiausias kartos tana – nes juk buvo ir rabi Akiva ir kiti išminčiai – tačiau Kūrėjas jį pasirinko būti „kanalu“ dieviškumo atvėrimui. Taip pat kaip ir šventą Ari savo kartoje, taip pat ir mano tėvą savo kartoje“.

Apie tai rašė Baal aSulamas savo knygoje „Toros dovanojimas“ straipsnyje „Atverti sprindį, užverti du“, skyriuje „Leidimas iš Dangaus“:

„Išminties apie tiesą“ (kabalos išminties) paaiškinimas visai nepriklauso nuo išminčiaus kabalisto „didumo“ ar „mažumo“, tačiau viskas priklauso nuo ypatingo sielos švytėjimo, skirto šiam tikslui – atvėrimui.

Ir šis sielos švytėjimas yra „leidimas ir Dangaus“, kad atverti šią aukštutinę išmintį”.

1956 metais ravas Baruchas savo laiške rašė:

„Iš tikrųjų reikia suprasti sudėtingą ir rimtą klausimą. Mes nusipelnėme išgirsti gyvo Kūrėjo žodžius iš Ari (Baal aSulamo) lūpų ir pamatėme, jog nėra to, kas būtų nuo jo paslėpta.

Kiekvieną kartą, kai nusipelnydavome anuliavimosi prieš jį visa širdimi ir siela, pajausdavome, kad esame dvasinėje erdvėje, aukštesnėje už visas šio pasaulio tuštybes.

Ir kaip galėjo atsitikti, kad likome dabartinėje būsenoje, kiekvienas pagal savo lygį? Juk kiekvienas iš mūsų turėjo būti daug aukštesnėje pakopoje, negu yra dabar?!“

Tęsdamas ravas pateikė atsakymą, iš kurio mes pateiksime tik reziume:

„Taigi, net jeigu mes nusipelnėme išgirsti gyvo Kūrėjo žodžius iš pačios Šchinos, kalbančios mano tėvo lūpomis, tačiau vis tiek pasirinkimas liko mūsų rankose.

Todėl visi Baal aSulamo atvėrimai mums buvo tik tam, kad paskiau galėtume eiti be pagalbos.

Tad su kiekvienu Toros atnaujinimu, kurį mums atvėrė, su dvasiniu pakilimu ir tvirtu įsitikinimu, jog savo gyvenimą reikia paskirti tik tam, kad sąlygoti malonumą Kūrėjui – kartu su visu tuo iškart ateina „širdies sukietinimas“.

Kaip parašyta Toroje: „Nes Aš sukietinau jo širdį“. Ir tai dėl to, kad po to būtų pasirinkimo galimybė iš mūsų pačių pusės.

Ir tai vadinasi pastangos be pagalbos iš šalies. Nes jo noras – atvesti mus prie tobulumo.

Todėl kiekvienas pasiliko tokioje padėtyje, kuri netinka jo mokiniui“.

1956 metais kitame laiške žentui rabi Icchakui Agasi rašė:

„Žinok, broli, šiuo metu nėra daug žmonių, kurie galėtų priimti mano tėvo ir mokytojo tiesos kelią ir būtų pasirengę išgirsti tiesą.

Nes dabar matai tik daug vaikų. Ir ką aš galiu tau pasakyti, kai tu esi kūdikių namuose?

Rašai man, kad jie yra linksmi ir kupini džiaugsmo ir tai daro tau įspūdį.

Bet juk tokie ir yra kūdikiai – laimingi ir linksmi.

Tačiau yra žinoma, kad mes nekreipiame dėmesio į tai, ar kūdikis verkia, ar džiaugiasi, nes visas jo susijaudinimas, jausmai ir trūkumai apsiriboja nereikšmingais dalykais.

O tu susijaudini, kai matai, kad kūdikis verkia maldos metu. Ir taip pat tave jaudina, kai jis džiaugiasi ar šoka.

Tu rašai, kad pavydi vaikams, kaip jie džiaugiasi ir šoka. Ir ko tu nori – vėl grįžti į kūdikio lygį?

Tačiau žinok, mano broli, kad tau jau praėjo vaikystės laikotarpis, nes iki atėjimo į mano tėvo ir mokytojo mokymo namus, šokai taip pat, kaip ir jie“.