• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הקדמה לספר הזהר 

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

13.

Tačiau mums dar reikia suprasti, jei noras gauti sau yra toks pažeistas ir sugadintas,
kaip jis galėjo atsirasti ir išeiti iš „kūrimo minties“ Ein Sofe?
Juk apsakyti Ein Sofo vienybę trūksta žodžių ir išsireiškimų.
Dalykas tas, kad iš tikro su mintimi sukurti sielas, Kūrėjas iškart pabaigė veiksmą.
Tai reiškia, kad Kūrėjui nereikia kaip mums, atskirų priemonių veiksmui.

Todėl su mintimi, iškart išėjo ir pradėjo egzistuoti visos sielos, ir visi pasauliai,
būsiantys sukurti ateityje – visi pilni „gerumo“ ir „malonumo“, kaip ir sumanė Kūrėjas.
Tai reiškia – su visu galutiniu tobulumu,
kurį sielos gaus ateityje „Gmar tikune“,
t.y. „Galutiniame ištaisyme“, kai, sieloje esantis „noras gauti“ bus visiškai ištaisytas.
Iš tikro tada, „noras gauti“ apsivers į „visišką sąlygojimą“ Kūrėjui.

Ir tai yra todėl, kad Kūrėjo amžinybėje praeitis, ateitis ir dabartis egzistuoja kaip vienas laikas.
Tai reiškia, kad ateitis yra kaip dabartis, nes laiko klausimas negalioja Kūrėjo realybėje (Zohar, Mišpatim).
Ir todėl Ein Sofe „noras gauti“ su „sugadinta“ ir „pažeista“,
t.y. atskirta nuo Kūrėjo, forma nebuvo visiškai.

Tačiau Kūrėjo amžinybėje yra atvirkščiai,
t.y. iškart pasirodo tas „formų sutapimas“,
kuris bus tik ateityje.
Apie šią paslaptį pasakė išminčiai:
„Prieš pasaulio sukūrimą, buvo Jis ir Jo Vardas vienas“ (Pirkei de rabi Elazar).

Tai reiškia, kad ši, atskirianti nuo Kūrėjo forma, kuri yra „nore gauti“, visai nepasirodė sielose,
kai jos išėjo iš „kūrimo minties“.
Iš tikro visos sielos buvo pilnai „susijungusios“ su Kūrėju „formų sutapimu“ paslaptimi „Jis ir Jo vardas Vienas“.