• ל המשמר שבת, כאילו קיים את בכל התורה כולה. פסיקתא Kiekvienas, kuris laikosi (saugo) Šabatą, lygtai vykdo visą Torą. (Psikta)

יהדות הלכה למעשה 

Praktinis judaizmas

ravas Izraelis Meiras Lavas הרב ישראל מאיר לאו

Hošana raba

Hošana raba – tai paskutinė Sukot šventės chol-amoed diena.

Tą dieną baigiasi priedermių gyventi palapinėje bei „arba minim“ laikas.

Šventyklos laikais šią dieną baigdavosi vandens užpylimas ant aukuro.
Ši diena turi ypatingą prasmę – ji skaitosi paskutinė iš Teismo dienų – diena, kai danguje yra galutinai įtvirtinamas nuosprendis kiekvienam iš mūsų (todėl šią dieną linkima vienas kitam: „Gero sprendimo!“)

Kokį ryšį Hošana raba turi su Teismo dienomis?

Išminčiai aiškina, kad ta diena – dovana, kurią Kūrėjas padarė Abrahamui, pasakęs: „Aš vienintelis, ir tu – vienintelis. Aš dovanoju tau ypatingą dieną, kurią bus išperkamos tavo palikuonių nuodėmės. Jei jie nusipelnys jų išpirkimo per Roš-ašana – kas gali būti geriau! Jeigu ne – yra dar Jom-Kipuras. Jei ir per Jom-Kipurą jie neišpirks savo nuodėmių, Aš dovanoju jums dar vieną dieną – Hošana raba!“

Koks gi ryšys yra tarp šios dienos ir Abrahamo? Abrahamas priklausė 21-ajai kartai po Adamo: 10 kartų nuo Adamo iki Noacho (Nojaus), ir dar 10 nuo Noacho iki Abrahamo.

Tik Abrahamas, 21-oje kartoje nuo Adamo, pažino savo Kūrėją, ėmė kovoti su stabmeldyste ir skleisti tikėjimą į Vieną Dievą.

Abrahamo garbei, tišrei mėnesio 21-a diena, Hošana raba, dovanota jo palikuonims kaip paskutinė galimybė naujais metais išpirkti savo nuodėmes ir atverti naują gyvenimo puslapį.

Šią dieną į šventinę nuotaiką įsimaišo ir Teismo dienų nuotaika.

Hošana raba naktį yra priimta susirinkti ir skaityti specialias maldas, vadinamas „Tikun leil Hošana raba“.

Skaitoma visa knyga Dvarim ir visa knyga Tehilim. 

Ryte chazanas apsivelka baltus rūbus – קיטל „kitel“ – kaip per Roš-ašana ir Jom-Kipurą.

„Psukei dezimra“ skaitomi „ilgi“, kaip per Šabatą ir šventes, praleidžiamas tik himnas „Viso, kas gyva, siela“.

Kai atidaromas „aron kodeš“, bendruomenė išvardija „13 Kūrėjo gailestingumo savybių“ ir perskaitoma malda „Pasaulio Valdovas“, kaip ir per Teismo dienas.

Teismo dienų atgarsis suskamba ir tada, kai chazanas ima į rankas Toros ritinį ir paskelbia: „Vienas mūsų Dievas, didis mūsų Valdovas, šventas ir galingas Jo vardas!“.

Ir „Musafas“ tą dieną turi ypatybę, skiriančią jį nuo likusių chol-amoed dienų: „Kdušoje“ sakoma: „Karūna vainikuos Tave, Kūrėjau...“ – kaip per Šabatą ir per šventes.

Tačiau pagrindinis skirtumas, skiriantis šią dieną nuo kitų metų dienų, tai כיבוט ערבה chibut aarava – mušimas į žemę gluosnio šakomis.

Tą dieną „bima“ apeinama ne vieną kartą, kaip visomis chol-amoed dienomis, bet septynis kartus, dainuojant „Hošana“ maldas.

Šventykloje šią dieną aukuras taip pat būdavo apeinamas septynis kartus – tame dalyvaudavo visa į Šventyklą atėjusi tauta, laikydami rankose „arba minim“.

Pirmiausiai pakartojamos visos „Hošana“ maldos, kurios jau buvo pasakytos praėjusiomis chol-amoed dienomis, paskiau dar prie jų pridedamos specialios maldos, skirtos Hošana raba.

Chibut aarava

Kai pabaigiami visi septyni הקפות „hakafot”, apėjimai aplink „bimą“, imamas į rankas iš penkių gluosnio šakelių (arava) sudarytas pluoštelis ir meldžiamasi paskutinė „Hošana“ malda: „Atsakyk ištikimiems, išliejantiems prieš Tave savo širdį...“

Chibut aarava  כיבוט ערבה  paprotį įvedė paskutinieji iš pranašų – Chagajus, Zacharja ir Malachi.

Kadangi apie jį neužsimenama Penkiaknygėje, jam nėra sakomas palaiminimas. 

Kabalistai, Toros paslapčių žinovai, paaiškino šio papročio prasmę – paskutinių ypatingos Kūrėjo malonės minučių panaudojimas tam, kad nusipelnyti palankaus dangiško Teismo sprendimo.

Bet kodėl tam yra naudojamos būtent gluosnio šakelės?

Išminčiai aiškina, kad visų pirma, arava simbolizuoja tuos žmones, kurie nepasižymi nei Toros žiniomis, nei priedermių vykdymu, ir antra – jo forma primena lūpų formą.

Tai reiškia, kad mes kreipiamės į Kūrėją su prašymu atsižvelgti į tai, kad netgi tie, kurie neturi nuopelnų nei Toroje, nei priedermių vykdyme, vis tik turi nenuginčijamą ypatybę: jie turi lūpas, kad galėtų melstis Kūrėjui.

Jie pasiruošę priimti bet kokius smūgius (chibut), kad tik Tu būtum jiems maloningas ir duotum jiems laimingą gyvenimą.

Jie pasiruošę elgtis taip, kaip padarė neišprusęs piemuo, kartą per Jom-Kipurą atsidūręs sinagogoje: jis pamatė, kad visi verkia, o pats melstis nemokėjo – netgi raidžių nepažinojo.

Ką gi jis padarė, kad išreikšti tai, kas širdyje prieš savo Kūrėją?

Jis šaižiai sušvilpė ir šis švilpimas daug sėkmingiau pažadino Kūrėjo gailestingumą, nei visos maldos. 

Pagal „ušpizin“ tvarką, šią dieną svečias yra Karalius Davidas.

Niekas labiau už Davidą nepabrėžė maldos vertės ir svarbos žmogaus gyvenime: „Ir aš meldžiuosi Tau Tavo palankumo valandą, Kūrėjau...“. Todėl Hošana raba naktį yra perskaitoma visa knyga Tehilim, parašyta Karaliaus Davido.

Chibut aarava atliekama taip: rankoje laikomos gluosnio šakelės iki tol, kol perskaitomos visos „Hošana“ maldos, o kai chazanas užbaigia „pilną Kadišą“, iš visų jėgų penkis kartus šakų ryšuliu yra trenkiama į grindis ir tada jos metamos į tokią vietą, kur niekas ant jų neužlips.

Ir iš karto po to kreipiamasi į Kūrėją: „Tebus Tavo valia, Kūrėjau, mūsų Dieve ir mūsų tėvų Dieve, kuris išrinkai gerus pranašus ir gerus papročius, kad mūsų maldos ir mūsų „hakapot“ būtų priimti gailestingai ir su palaiminimu. Atsimink dėl mūsų septynių Tavo teisuolių [t.y. „ušpizin“] nuopelnus ir pašalink geležinę pertvarą, skiriančią mus nuo Tavęs. Įsiklausyk į mūsų maldas ir priimk mums palankų sprendimą, Tu, Kuris palaikai žemę erdvėje ir įrašyk mus į gyvenimo knygą...“