• ל המשמר שבת, כאילו קיים את בכל התורה כולה. פסיקתא Kiekvienas, kuris laikosi (saugo) Šabatą, lygtai vykdo visą Torą. (Psikta)

יהדות הלכה למעשה 

Praktinis judaizmas

ravas Izraelis Meiras Lavas הרב ישראל מאיר לאו

Šmini aceret

Šmini-Aceret yra savarankiška šventė.

Jos metu nesėdima palapinėje, neimama „arba minim“, sakomas palaiminimas „Šeechejanu“ uždegant žvakes ir darant „Kidušą“ po „Maarivo“.

Tačiau Šmini-Aceret savo ruožtu yra Sukot šventės užbaigimas, ir dėl šios priežasties Šavuot kartais vadinama  Aceret: jis taip pat tarsi užbaigia Pesachą.

Tora kalba apie Šmini-Aceret knygoje Vaikra (23 sk.): „Septynias dienas aukokite deginamąją auką Kūrėjui, aštuntą dieną šventas susirinkimas tegul bus pas jus ir aukokite deginamąją auką Kūrėjui. Tai – šventinis susirinkimas  [aceret] – jokio darbo nedirbkite“.

Ir dar sykį knygoje Bemidbar (sk. 29) užsimenama apie tą patį: „Aštuntą dieną šventinis susirinkimas [aceret] tegul bus pas jus – jokio darbo nedirbkite ir aukokite deginamąją auką, deginamąją auką Kūrėjui, teikiančią Jam ypatingą malonumą...“

Pagal tai, kas buvo pasakyta anksčiau apie žodžio עצרת aceret reikšmę, aišku, kad jis išreiškia Kūrėjo meilę Savo tautai.

O midrašas prideda: Kūrėjas norėjo, kad kiekviename metų mėnesyje būtų šventė.

Nisanui Jis padovanojo Pesachą, ijarui – Pesach-Šeni, sivanui – Šavuot.

Tačiau sekantis mėnuo, tamuzas, buvo tas mėnuo, kai Izraelis nusidėjo, pasidarydamas aukso veršį, ko pasekoje buvo sudaužytos įstatymo Lentelės.

Todėl tamuzui Kūrėjas nedavė šventės ir tiek užsirūstino, kad ir sekantys du mėnesiai – avas ir elulis – taip pat liko be švenčių. 

Tačiau kad kompensuotų spragą, tas šventes, kurios buvo skirtos šiems mėnesiams, Kūrėjas atidavė tišrei mėnesiui: Roš-Ašana, pradžioje skirtą tamuzui, Jom-Kipur, skirtą avui, Sukot, skirtą eluliui.

Tačiau tada kur tišrei mėnesio šventė? Jam buvo duota Šmini-Aceret – jo paties šventė.

Už Izraelio ribų Sukot šventei užbaigia ne viena, o dvi šventinės dienos.

Tai dvi skirtingos šventės: Šmini-Aceret ir Simchat-Tora.

O Izraelyje abi šios šventės pažymimos viena diena – 22 tišrei.

Malda apie lietų

Prieš „Musafą“ skaitoma „Izkor“, o po to „Musafe“ pirmą sykį pradedama prašyti Kūrėjo lietaus.

Pradžioje maldoje pašnibždomis sakoma: „priverčiantis pūsti vėją ir lyti lietų“ vietoje „siunčiantis rasą“ (šie žodžiai Izraelio šalyje sakomi visos vasaros bėgyje).

O po to, kai chazanas ima kartoti „Amida“, atveriama „aron kodeš“, ir visa bendruomenė iš paskos chazanui meldžia lietaus.

Prisimenami Abrahamo, Icchako, Jakovo, Moše, Arono ir dvylikos Izraelio giminių nuopelnai, dėl kurių prašoma Kūrėjo atverti lietaus lobynus: „Prisimink protėvį, kuris sekė Tave, kaip vanduo“ – tai Abrahamas; „Prisimink pagimdytąjį po pasiuntinių pasakymo: tegul atneša truputį vandens“ – tai Icchakas; „Prisimink perėjusį su lazda Jordano vandenis“ – tai Jakovas; „Prisimink ištrauktąjį iš papiruso pintinės, iš vandens“ – tai Moše; „Prisimink didįjį šventiką, penkis kartus pasinėrusį į vandenį“ – tai Aronas; „Prisimink dvylika giminių, kurias pervedei Tu tarp prasiskyrusių vandenų“ – tai dvylika Izraelio giminių, perėjusių jūrą išėjime iš Egipto.

Chazanas baigia „Maldą apie lietų“ ir sako: „Nes Tu – Kūrėjas, mūsų Dievas, priverčiantis pūsti vėją ir lyti lietų!“.

Po to jis ištaria tris palaiminimus: „...palaiminimui, o ne prakeikimui; gyvenimui, - o ne mirčiai; sotumui – o ne badui“, o bendruomenė į kiekvieną iš jų atsako: „amen!“

Sielų paminėjimas

Po Toros skaitymo, prieš „Musafą“, priimta melstis už mirusiųjų sielas ir pasižadėti jų atminimui paaukoti labdarai.

Tai daroma per Jom-Kipur, Šmini-Aceret, paskutinę Pesacho ir Šavuot dieną.

Besimeldžiantieji įvardina savo mirusių artimųjų vardus, o tie, kieno tėvai gyvi, tam laikui išeina iš sinagogos. 

Atrodytų, kas sieja sielų paminėjimą su šventine diena?

Tačiau būtent dvasinio pakilimo momentais reikia atsigręžti į tai, kas sukelia sielvartą.

„Savo kraujyje gyvenk“, – pasakė pranašas Jechezkiel.

Tai yra, pačiu krizės momentu mokėk surasti savo sieloje optimizmo šaltinį, vilties šviesą.