• המתבאר מדברי תיקוני הזוהר הוא שישנה שבועה, שלא יתעורר אור החסד והאהבה בעולם, עד שמעשיהם של ישראל בתורה ומצוות, יהיו על הכונה שלא לקבל פרס, אלא רק להשפיע נחת רוח ליוצר ב”ה. בעה''ס, הקדמה תע''ס Iš „Tikunei Zohar“ aišku, kad yra priesaika nesužadinti pasaulyje gerumo ir meilės šviesos, kol Izraelio veiksmai Toroje ir priedermėse bus ne dėl užmokesčio, o tik kad suteikti malonią dvasią Kūrėjui. (Baal Sulamas „Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“)

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

98.

Dabar pažvelkime į tai, kuo abejojo komentatoriai apie „meilės“ priedermę.
Iš tikro jie teigė, kad įvykdyti šią priedermę mes visai neturime galimybės,
todėl kad meilei visai negalioja prievarta ir diktatas.
Ir dabar matome, kad čia visai nėra jokios problemos!
Tai reiškia, kad ši priedermė yra visiškai „pavaldi“ mums,
juk kiekvienas iš mūsų gali pasistengti Toroje,
kad nusipelnytų ir „surastų“ atvirą Kūrėjo valdymą.

Kaip pasakė išminčiai:
„Stengiausi ir radau – tikėk“.
Ir kai žmogus nusipelno „atviro Kūrėjo valdymo“ suvokimo,
tada meilė Kūrėjui ateina pati savaime – „natūraliais kanalais“.
Tačiau tas, kas netiki, kad „meilės“ galima nusipelnyti pastangų dėka,
tas netiki ir abejoja išminčių žodžiais (neduok dieve).
Tai reiškia, kad žmogus galvoja, kad vien tik pastangų neužtenka.

Tačiau apie tai parašyta:
„Stengiausi ir neradau – netikėk“.
Taip pat juk parašyta:
„Kiekvienas, ieškantys Manęs nuo ankstaus ryto, suras Mane“.
Todėl kiekvienas: ar „didelis“ (ypatingų gabumų), ar „mažas“ (vidutinių gabumų) gali „surasti“ Kūrėją, tačiau pastangos būtinos kievienam.