• אל תאמר לכשאפנה אשנה, שמא לא תפנה. אבות ב' – ה'. רב ברוך אשלג, שלבי הסולם, תלמוד בבלי, ברכות, הגורם לתפילה Tegul nesako žmogus, kai bus proga (nusiteikimas), pradėsiu mokytis. Nes gali tokios progos (nusiteikimo) nebūti iš vis. (Avot 2 – 5)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

Šventės

„Roš Ašana“ (Nauji metai)

Šventės visada būdavo itin džiaugsmingos, viskas spinduliuodavo šventumu.

Per Roš Ašana šventę ravas Baruchas rengdavo „tišą“ ir dainuodavo savo tėvo melodijas.

Jis kalbėdavo apie labai išaukštintus, susijusius su švente Kūrėjo darbo aspektus. Ką, beje, darydavo ir per visas kitas šventes.

Naktį iš švento Zoharo mokindavosi apie šofaro pūtimo paslaptį, pagrinde iš Toros dalies „Emor“, 187-223 punktų.

Čia knyga Zohar aiškina 9 skirtingų šofaro pūtimo būdų „tašrat, tašat, tarat“ prasmę.

Taip pat kodėl po palaiminimo pučiame kiekvieną iš „tašrat, tašat, tarat“ tris kartus.

Taip pat ravas Baruchas aiškino „Teismo dienų“ prasmę, bei 10 atgailos, t.y. teismo dienų aspektus iš knygos „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirot“ 15 dalies.   

„Roš Ašana“ šventės aspektai

Pagrindinė tema per Roš Ašana šventę būdavo „malchujot, zichronot, šofarot“.

„Malchujot“ – „kad karaliautum virš jų“.

Paaiškinimas: žmogus turi priimti „Kūrėjo karalystės jungą“ mintimi, kalba ir veiksmu.

Ir savaime suprantama, jog tai yra ne Kūrėjo, o žmogaus labui.

Nes Kūrėjui netrūksta žmogaus ir jo gerumo, Jis valdo Kūriniją nepriklausomai nuo to, ar žmogus sutinka, ar ne.

Tačiau padaryti Kūrėją Karaliumi yra tik Kūrėjo galioje.

Ravas Baruchas taip paaiškino sakinį: „Mūsų Tėve, mūsų Karaliau, neturime kito Karaliaus, tik Tave“ – niekas kitas negali suteikti mums jausmo, jog Tu esi Karalius, bet tik Tu.

Tačiau mes turime to prašyti iš visos širdies.

Prašymo paaiškinimas: „Ir todėl duok garbę savo tautai“. Tai reiškia, jog Kūrėjas duotų mums pajausti Jo Karalystės garbę, kad galėtume tarnauti Jam visa širdimi.

„Zichronot“ – „tam, kad pakiltų prisiminimas apie jus prieš Mane“.

Taip pat ir čia nekalbama Kūrėjo atžvilgiu.

Juk parašyta: „Nes Tu, sėdintis garbės soste, nieko neužmiršti“.

Tačiau čia kalbama tik apie žmogų, nes žmogus turi stengtis prisiminti Kūrėją visą laiką, kad galėtų priimti sau „Dangaus Karalystės jungą“.

„Kad pakiltų atsiminimas apie jus“ – reiškia, kad „atsiminimas pakiltų“ ir visada būtų susijungime su Kūrėju.

Todėl ir parašyta: „Prieš Mane“.

Ir dėka ko pakyla atsiminimas apie jus prieš Mane? Šofaro dėka.

Ir tai aspektas „pagerino jūsų veiksmus“ (žodis šofaras שופר turi tą pačią šaknį kaip ir žodis „pagerinti“ – שפר).

Tai reiškia, jog žmogus deda pastangas ir stengiasi pagerinti bei pataisyti savo veiksmus, kad jie įgautų sąlygojimo aspektą tarp žmogaus ir tarp jo draugo bei tarp žmogaus ir Kūrėjo.

Ir tada Kūrėjas padeda jam visada prisiminti apie Jį ir iš tiesų priimti Jo Karalystę.  

Kitas aspektas: „Kad būtume galva, o ne uodega“.

Tai reiškia, kad žmogus turi stengtis turėti tvirtą savo nusistatymą, kas liečia jo priedermių vykdymą. Tai „šventumo augalinio“ lygio („comeach“) aspektas.

O ne sekti paskui daugumą, be nuomonės ir be jokios savikritikos, kas yra „šventumo negyvojo“ lygio („domem“) aspektas.

Nes „domem“ lygis neturi jokio asmeninio judesio, jis juda tik bendru aspektu, pavyzdžiui, didieji dangaus kūnai: saulė ir mėnulis bei žemės rutulys.

Paaiškinimas:

Žmogus kiekvieną dieną turi atlikti gilų savęs patikrinimą – ar jis jau priartėjo prie Kūrėjo, ar jis vis dar pasilikęs savo egoistinio noro gauti malonumą ir pasitenkinimą, atskiriančio jį nuo Kūrėjo, valdžioje.

Ir pagal šios analizės rezultatus, nukreipti visus savo veiksmus Toroje ir priedermėse bei kasdieniniame gyvenime.

Žmogus klausia savęs:

„Kodėl tu turi išsiskirti iš viso pasaulio? Kam tau kiekvieną dieną daryti analizę dėl to, ar jau pasiekei tobulą tikėjimą Kūrėju, ar dar ne?

Ir jei jau iš tikrųjų pasiekei tikėjimą Kūrėju – kodėl tu nesielgi taip, kaip dera tam, kuris yra Karalių Karaliaus akivaizdoje?

Vykdyk Torą ir priedermes taip, kaip tai daro visi – tik veiksmu, kurie iš tikrųjų nesusimąsto apie tų veiksmų priežastis ir tikslus.

Kam tau sukti galvą dėl visų šitų kvailysčių?

Kam tau reikia pamatyti, jog esi žemiausiai puolęs iš visų?“

Ir tam, kad apsisaugoti nuo to, sakome: „Kad būtume galva, o ne uodega“.  

Kitas paaiškinimas:

„Kiekvieną dieną žmogus tarsi atverčia naują puslapį Kūrėjo darbe, ir nesiremia į tai, kiek vakar priėmė „Dangaus karalystę“, kaip yra parašyta: „Kiekviena diena tebūna jūsų akyse kaip nauja“.

Dar vienas paaiškinimas:

„Ir prašau, kad mums nereikėtų remtis žmogumi“.

Kartais žmogus jėgų mokymuisi ir maldai gauna iš bendruomenės.

O pats iš savęs jis neturi jėgų tam, todėl jis turi prašyti, kad meilė Kūrėjui būtų tik jo nuopelnas.

Ir tai vadinasi „Kad būtume galva, o ne uodega“. 

O iš kitos pusės, žmogus turi įvertinti ir šią būseną, kai jam reikia „mirtingųjų“ paramos.

Žmogus turi tikėti, jog tai yra Kūrėjo „pasiuntiniai“ ir šiuo metu Kūrėjas, norėdamas jį priartinti prie savęs, naudoja jo draugus, kaip priemonę tam.

O juk iš „lo lišma“ ateiname prie „lišma“.

Ir nors tai nėra pageidaujama būsena, tačiau žmogus šiuo metu turi džiaugtis taip pat ir tuo.

Ir tai dvi būsenos: dešinė ir kairė.

Dešinėje reikia būti tobulume, o kairėje – tikrinti nutolimą nuo norimo tikslo ir melstis dėl to.

Kartą, prieš šofaro pūtimą, ravas Baruchas įėjo į Mokymo namus ir tarė vienam mokiniui:

„Dar yra penkios minutės iki šofaro pūtimo pradžios, tu dar gali padaryti „tšuvą“ (atgailą)...

Paklausė jo mokinys: „Dėl ko man atgailauti?“

Mokytojas atsakė: „Dėl to, kad neturi dėl ko atgailauti“...

Ravas Baruchas Šalomas labai griežtai žiūrėjo, jog Kidušas nebūtų atliekamas iki šofaro pūtimo.

Visi įprastai per Roš ašana šventę eina atlikti „Tašlicho“, tačiau jis šito nedarė.

Vietoje to, sėdėdavo su savo mokiniais ir su pokalbiais ir dainomis gilinosi į šventės vidinę prasmę.

„Tašlichą“ ant jūros kranto jis atlikdavo „Dešimties atgailos dienų“ laikotarpiu – būtent tą dieną, kai per „Slichot“ yra skaitoma apie 13 Kūrėjo gailestingumo savybių.

„Mūsų Tėve, mūsų Karaliau, padaryk tai dėl savęs, jei ne dėl mūsų“.

Ravas Baruchas taip paaiškino šiuos žodžius:

„padaryk tai dėl savęs“ – duok mums jėgų ir noro padaryti tai dėl Tavęs, „jei ne“ – jei neduosi mums jėgų tam – tada bus aspektas „dėl mūsų“, tai reiškia, jog liksime tik savo egoistinio gavimo noruose.

Taip pat parašyta: „Karūnuojantis karalius“.

Ravas Baruchas taip paaiškino:

„Yra du Karaliai: Kūrėjas yra Karalius, ir „jecer ara“ („blogio instinktas“) taip pat vadinasi karalius – „senas ir kvailas karalius“.

Ir šis karalius nori valdyti žmogų.

Atrodytų, argi gali žmogus jo neklausyti, juk jis karalius?!

Todėl parašyta: „Karūnuojantis karalius“, t.y. žmogus turi žinoti, jog Kūrėjas pastatė šį karalių karaliauti virš žmogaus, tačiau žmogus turi melstis Kūrėjui, jog padėtų jam išsilaisvinti iš „seno ir kvailo karaliaus“ valdžios ir tarnauti tik tam, kuris „karūnuoja karalius“.

Kitą kartą ravas Baruchas Šalomas taip aiškino Gmaros pasakymą:

„Per Roš ašaną yra atverčiamos trys knygos: viena – absoliutiems nusidėjėliams, kita – absoliutiems teisuoliams, ir trečioji – viduriniesiems.

Absoliutūs teisuoliai iškart įrašomi ir užantspauduojami gyvenimui.

Absoliutūs nusidėjėliai iškart įrašomi ir užantspauduojami mirčiai.

O vidurinieji laukia nuosprendžio nuo Roš ašana iki Jom Kipurimo: nusipelno – įrašomi į gyvenimo knygą, nenusipelno – į mirties knygą“.

Ravas Baruchas paaiškino:

„Žmogus pats įrašo save į vieną iš šių knygų.

Jei žmogus pasiruošęs atsisakyti egoistinės meilės sau iš karto, tada jis pats prašo Kūrėjo, jog Jis įrašytų jo viduje esančius nusidėjėlius, t.y. savo egoistinės meilės mintis, į mirties knygą.

O jo viduje esantį teisuolį, t.y. norą visus veiksmus paskirti Kūrėjui – į gyvenimo knygą.

Vidurinysis yra tas, kuris dar negali apsispręsti, todėl jis laukia nuosprendžio“.  

Tie, kurie meldžiasi per Roš ašaną, prieš šventę turi pasiruošti tam, kad galėtų melstis.

Kiekvieno žmogaus viduje yra tas, kuris meldžiasi Kūrėjui dėl bendruomenės, tai yra dėl visų jos narių ir jų minčių.

Ir besimeldžiantis turi pasiruošti, kad galėtų ištarti žodžius: „Įrašyk mus į gyvenimą“, nes meilė artimui vadinasi „gyvenimas“, o meilė sau – mirtis.

Žmogus natūraliai nenori anuliuoti savo valdžios ir savo egoistinės meilės.

Todėl reikia labai daug pastangų, kad sakantis maldą sutiktų ištarti „Įrašyk mus į gyvenimą“.