• אחר הדברים האלה גדל המלך אחשורוש את המן בן המדתא האגגי וינשאהו וישם את כסאו מעל כל השרים אשר אתו.אסתר ג' – א Po šitų dalykų Karalius Achašverošas išaukštino Hamaną ben Amidatą Agagietį, ir iškėlė jo sostą virš visų kunigaikščių. (Estera 3 – 1)
• הגמרה במסכת מגילה , דף ז' כותבת: אמר רבא חייב איניש לבסומי בפוריא עד דלא ידע בין ארור המו לברוך מרדכי Išminčiai pasakė: „Privalo žmogus per Purimą išgerti tiek, kad neatskirtų tarp „prakeiktas Hamanas“ ir „palaimintas Mordechajus“. (Talmudas, Megila 7)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

Šventės pas ravą Baruchą

Sukot šventės aspektai

Kartą ravas Baruchas pasakė:

„Sukot palapinėje draudžiama kalbėti „lašon hara“ (blogas kalbas).

Ir paaiškino, jog tuo metu, kai žmogus yra „Kūrėjo veido paslėpime“, kai žmogus nejaučia Kūrėjo, kaip gero ir darančio gera, tada reikia saugotis ir nekalbėti „lašon hara“ apie Kūrėją.

Kaip jau minėjome, darbas „virš logikos“ turi būti džiaugsmingas: džiaugsmingas, nes žmogus remiasi tikėjimu išminčiais ir eina šventų žmonių keliu.

Ir draudžiama šį darbą dirbti su „ašaromis“.

Parašyta:

„Tas, kuris yra skausme, jis laisvas nuo Sukot priedermės“.

„Laisvas“ – tai reiškia, kad nevykdo Sukot priedermės.

Dar vienas paaiškinimas:

„Jei žmogus pergyvena (patiria skausmą) tikėjimo darbe, tada Sukot palapinė, kuri yra malchut aspektas, yra „laisva“ nuo to, kad duotų jam ką nors.

Iš tikro, jei žmogus tikėjimo darbe džiaugiasi, tada malchut sąlygoja jam didelę šviesą ir Kūrėjo išaukštinimą.

Tada žmogus pamato, kad „Nėra nieko, tik Jis“.

Tačiau jei žmogus nėra tinkamai nusiteikęs, tada ir ji neprivalo nieko duoti.

Baal aSulamas labai rūpinosi Sukot palapinės gražumu.

Jis ypatingai puošdavo savo palapinę.

Taip pat elgėsi ir ravas Baruchas Šalomas – jo palapinė būdavo išpuošta įspūdingais meno kūriniais, vaizduojančiais pagrindinius judaizmo aspektus bei Sukot šventės temą.  

Ir tai aspektas „Džiaugsiesi tavo šventės metu“.

Žodis „chag“ חג („šventė“) reiškia „mechuga“ מחוגה („apvalus“).

Apvalus iš vienos pusės rodo tam tikrą apribojimą, iš kitos pusės, apvali forma išreiškia tobulumą.

Ravas Baruchas paaiškino:

„Kai žmogus jaučia, kad yra apribotas, jog jo noras gauti sukaustė jį „geležinėmis grandinėmis“ ir neleidžia jam anuliuotis prieš Kūrėją, vis tiek žmogus turi jaustis tobulume, virš savo logikos.

Žmogus turi būti laimingas kiekvieną kartą, kai nusipelno prisiliesti prie šventumo. Ir tai indas gauti Kūrėjo šviesą“.

O kartą ravas Baruchas savo tėvo vardu pasakė:

„Hošanot“ maldoje parašyta: „Prie gluosnių, tavo pasimėgavimui“.

Yra žinoma, jog etrogo vaisius turi kvapą ir skonį.

Tuo tarpu lulavas, tai yra, palmės lapai, turi skonį, bet neturi kvapo.

Hadasa (mirta) turi kvapą, bet neturi skonio.

O gluosnis neturi nei kvapo, nei skonio.

Todėl parašyta: „Prie gluosnių, tavo pasimėgavimui“, nes Kūrėjo mėgavimasis yra būtent iš tų dalykų, kuriuos žmogus daro „be skonio ir be kvapo“.

Todėl šis darbas Kūrėjui turi būti žmogui „saldus“ (žodis „gluosnis“ „ערבה“ turi tą pačią šaknį kaip ir „saldus, malonus“ „ערב“)“.

Tai reiškia, kad Kūrėjo mėgavimasis yra būtent tuose dalykuose, kuriuos žmogus daro tik iš tikėjimo Kūrėjo didumu, nes supratimo ir pajautimo jis kol kas neturi.

O kodėl tik iš šių žmogaus veiksmų yra Kūrėjui mėgavimasis?

Tai veiksmas, kuriame nėra meilės sau.

Ir tai vadinasi: „Žemė kabo ant „bli ma“ („ant nieko“).

Tai reiškia, žmogus „kabina“ visą savo egzistenciją „ant tikėjimo“, kuris  vadinasi „bli ma“.

Kartą ravas Baruchas pateikė pavyzdį apie paslėpimo aspektą:

„Pasakojimas apie du draugus.

Atėjo vienas draugas pas kitą ir pasakė, jog myli jį visa savo siela ir kad juos sieja tvirta draugystė.

Tačiau draugas norėjo patikrinti, ar jis iš tikrųjų sako tiesą.

Tad pasiuntė pas draugą pasiuntinius, kurie blogai kalbėtų apie jį ir pasakytų, kad su juo tikrai neverta draugauti.

Ir visa tai darė tik tam, kad pažiūrėtų, kokia bus draugo reakcija.

Taip yra ir dvasingume: kartais, kai Kūrėjas su juo yra „panim el panim“ aspekte („veidas į veidą“), žmogus gauna sužadinimą iš viršaus.

Tada žmogus jaučia meilę, norą bei troškimą dvasingumui.

O po to Kūrėjas „pasislepia“ nuo žmogaus, nes nori patikrinti jo meilę ir siunčia pas žmogų pasiuntinius.

Ir tai – mintys, sakančios žmogui, kad neverta eiti Kūrėjo keliu. Ir tada galima pamatyti, ar žmogaus meilė Kūrėjui yra tikra, ar ne.

Du kartus per metus – per Sukot ir Pesach švenčių „chol amoed“ („tarpšventines dienas“) ravas Baruchas vykdavo susitikti su admoru iš Guro – Beit-Israel.

Admoras iš Guro pastoviai atvykdavo į Tel Avivą susitikti su Baal aSulamu, pasikalbėti apie darbą Kūrėjui ir apie Kabalos išminties mokymą.

Ravas Baruchas matė didžiulį jo prisirišimą prie jo tėvo ir be galo stiprų jame esantį tiesos tašką, todėl jis pratęsė šią draugystę ir po jo tėvo mirties.

Tarp kita ko, yra pasakojama, jog paskutinės ravo Barucho Sukot šventės metu į jo Sukot palapinę įėjo knygos autorius (ravas Mordechajus Gotlibas) ir pamatė ravą Baruchą sėdintį prie akvariumo su žuvimis ir stebintį jas.

„Pažvelk“ – tarė ravas Baruchas.

„Žuvys niekuomet nebūna visiškoje ramybėje, visos yra pastoviame judesyje. Taip ir mes – turime nebūti pasyvūs bei neveiklūs, o būti nuolatiniame veiksme“.

Toks buvo ravo Barucho būdas – jis mokėsi darbo Kūrėjui iš kiekvieno materialaus dalyko.

Vieną iš „chol amoed“ dienų, vidurdienį, ravas Baruchas visuomet surengdavo „ktanat mištatfim“ vaišes ravo Šlomo Zlošinski, ravo Icchako Agasi žento, namuose.

Į šias vaišes buvo kviečiami tik keletas žmonių, paprastai tik patys artimiausi ravo Barucho žmonės.

Šių vaišių atmosfera buvo kupina artumo ir draugiškumo, bei didelio betarpiškumo tarp mokinių ir jų mokytojo.

Ravas Baruchas daug kalbėdavo – jį domino tik viena tema – Kūrėjas ir ryšys su Juo.

Visi jo troškimai ir siekiai, jo džiaugsmas ir laimė buvo susiję vien tik su tuo.

Ir be šio dalyko jam pasaulyje daugiau niekas neegzistavo.

Tik jis ir Kūrėjas, Kūrėjas ir jis.

Tik tai, ko Kūrėjas nori iš jo, ir tai, ko jis prašo iš Kūrėjo.

Tik tai ir nieko daugiau.

Tų susitikimų metu ravas Baruchas daug dainuodavo – susiliejimo ir begalinio ilgesio Pasaulių Kūrėjui melodijas.

Kartą tokių vaišių metu pasakė: „Tu išaukštinai mus iš visų tautų“.

Tai reiškia, kad pakėlė ir išgelbėjo mus iš visų mumyse esančio „jecer hara“ („blogio instinkto“) kalbų.

Kadangi kartais blogio instinktas ateina pas žmogų su „purvinais drabužiais“, t.y. kaip netikintis ir įtikinėja žmogų nusižengti Toros įstatymams.

O kartais blogis ateina apsirengęs Toros išminčiaus drabužiais ir reikalauja „perdėto šventumo“, kad nutolinti žmogų nuo Tiesos kelio.

Pastarasis yra ypač pavojingas.

Ir nuo visų šių kalbų išgelbsti Kūrėjas“.