• ויוצא משה את העם לקראת האלהים מן המחנה ויתיצבו בתחתית ההר. שמות יט' – יז', יהודה אשלג, בעה''ס, שמעתי Ir išvedė Moše iš stovyklos tautą prieš Kūrėją, ir atsistojo (tauta) kalno papėdėje. (Šmot 19 – 17)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

Šventės pas ravą Baruchą

„Simchat Tora“

Per „Simchat Tora“ („Toros džiaugsmo“) šventę suvažiuodavo mokiniai, kurie iki pat ryto mokindavosi apie šventės aspektus.

Jie neišvykdavo namo iki pat šventės pabaigos.

Visą dieną praleisdavo kartu, šalia savo švento mokytojo priedermės džiaugsme – diena jiems pralėkdavo nejučia, kaip viena akimirka.

Ši šventė iš tikrųjų yra tikslas, į kurį nukreiptos visos šventinės tišrei mėnesio dienos.

Šią dieną aukštutiniuose pasauliuose įvyksta Kūrėjo ir Šchinos susijungimas, tada Kūrėjas sąlygoja gausybę – dieviško atsivėrimo šviesą – šventai Šchinai, apjungiančiai visas Israelio sielas.

Ir tai yra visų švenčių tikslas – atvesti prie tokios būsenos, kad sielos, įjungtos Šchinoje, susijungtų su Kūrėju meilės ryšiu.

Šventas Ari pasakė („Šaar aKavanot „Šventumo vartai“): „Ši diena vadinasi „Simchat Tora“ („Toros džiaugsmas“), nes Palaiminto Kūrėjo aspektas taip pat yra ir Toros aspektas.

Vadinasi,  Tora džiaugiasi dėl to, kad gali sąlygoti šviesą savo „antrai pusei“ – tai yra Šchinai.

Todėl tai yra „Toros džiaugsmas“.

O dėl ko mes turime džiaugtis?

Pasakė ravas Baruchas Šalomas:

„Jei mes mylime karalių, tai mes džiaugiamės, tada kai jis džiaugiasi.

Tai reiškia, kad mes džiaugiamės dėl to, kad Duodantis džiaugiasi, galėdamas duoti „apatiniams“.

To pavyzdį galime matyti pas chasidus: kai ravas apvesdina savo sūnų, visi jaučiasi lyg jie patys vestų, visi džiaugiasi ir vaikšto  apsirengę šventiškais drabužiais.

Paaiškinimas: kadangi chasidai visiškai anuliuoja save prieš savo mokytojus, jie džiaugiasi savo mokytojų džiaugsmu, kaip savo.

Ir tai yra natūralus dalykas.

Taip pat yra Kūrėjo ir žmogaus santykyje: kai žmogus anuliuojasi prieš Kūrėją, jis natūraliai džiaugiasi Kūrėjo džiaugsmu.

Pavyzdys:

Kartą pamatė, kaip vienas žmogus ypatingai džiaugiasi ir šoka su Tora.

Paklausė jo: „Kodėl tu taip džiaugiesi?“

Atsakė tas žmogus:

„Pasiskolinau iš draugo penkis tūkstančius dolerių, bet grąžinti skolos nenorėjau.

Todėl draugas man pateikė teismo ieškinį.

Teisme buvau paprašytas prisiekti šventa Tora, jog tikrai nesu skolingas draugui. Aš taip ir padariau – prisiekiau, jog esu visiškai nieko jam neskolingas.

Ir taip išsilaisvinau nuo skolos mokėjimo.

Tad, pasakykite man, kaip man nesidžiaugti Tora, kuri mane išvadavo nuo penkių tūkstančių dolerių skolos?“

Ravas Baruchas pasakojo šį pavyzdį kiekvieną kartą, kai norėdavo parodyti, jog yra tokių, kurie džiaugiasi Tora tik dėl to, jog ji pildo jų egoistinę meilę sau.

O didžiausias paradoksas yra tame, kad Tora yra absoliučiai prieš egoistinę meilę sau.

Tačiau tokie žmonės naudojasi ja, pamindami jos esminius principus vien dėl savo žemų troškimų pildymo.

„Hakafot“

Kiekvieną „hakafą“ (per Simchat-Tora sinagogoje atliekamas „hakafot“ – septynis kartus einama aplink „bimą“) ravas Baruchas apeidavo ypatingu šokio žingsniu, absoliučiame susiliejime su Kūrėju.

Jis sukdavo ratus aplink „bimą“, o paskui jį ir visa bendruomenė.

Tada perduodavo Toros ritinį vienam iš mokinių ir tęsdavo toliau.

Kiekvienas apėjimas trukdavo labai ilgai.

Šokis buvo audringas, temperamentingas, pripildytas šventos tikėjimo jėgos.

Po keleto valandų šokimo, pradėdavo Toros skaitymą.

Paskui ravas Baruchas prieidavo prie maldos stalelio ir pradėdavo „Maldą apie lietų“.   

Kartą vienas mokinys paklausė ravo Barucho Šalomo:

„Ką mums galvoti ir kaip nusiteikti „hakafot“ metu?“

Ravas Baruchas atsakė taip:

„Žmogus turi galvoti apie tai, kad Kūrėjas yra geras ir darantis gerumą, todėl jis nori suteikti malonumą Kūrėjui.

Tuo metu žmogus turi išmesti visas neigiamas mintis, parodančias jo trūkumus.

Reikia negalvoti, jog jam trūksta Dangaus baimės, tikėjimo ir panašiai, ir tokiu būdu jis pritrauks sau tobulumą“.  

Šventės užbaigimas

Sekančią dieną po šventės, prieš saulės laidą, Ravas Baruchas paprastai rengdavo vaišes.

Ir taip darydavo visų trijų pagrindinių švenčių (Pesach, Šavuot ir Sukot) metu.

Šios vaišės – tai tarsi kiekvienos šventės prisiminimas ir apibendrinimas, nurodantys žmogui dvasinę kryptį, kuria eiti pasibaigus šventiniam laikotarpiui.

Šių vaišių metu vyraudavo labai ypatinga atmosfera – tarsi per trečią Šabato trapezą, kurios metu atsisveikinama su Šabatu.

Kartą ravas Baruchas paaiškino tai, kas parašyta šlovinimo maldoje „Halel“:

„Suriškite virvėmis šventinę auką“ (Psalmės 118:27).

Žodis חג „šventė“ yra nuo žodžio מחוגה „apvalus“.

Apvali forma yra tobulumo aspektas.

O tobulumas yra jaučiamas tik virš „logikos“.

עבותים „virvės“ reiškia עביות „avijutą, grubumą“, t.y. norą.

Kadangi tik dėka noro galima „surišti“ tobulumą, kad jis liktų pas žmogų ir pasibaigus šventei.