• „Ir kalbėjo Kūrėjas Moše po dviejų Arono sūnų mirties, kai jie prisiartino prie Kūrėjo ir numirė. Ir pasakė Kūrėjas Moše: kalbėk Aronui (אהרון) savo broliui, kad jis neįeitų bet kokiu laiku į Šventyklą, už uždangos (פרכת) prieš dangtį (כפרת), kuris ant (atsivėrimo) skrynios (הארון), kad nenumirtų, nes debesyje pasirodysiu virš dangčio. Su „Tuo“ (בזאת) įeis Aronas į Šventyklą“ (Vajikra 16 – 1, 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

יהדות הלכה למעשה 

Praktinis judaizmas

ravas Izraelis Meiras Lavas הרב ישראל מאיר לאו

Pesacho šventė

„Keara“

Pagrindinis dalykas ant stalo sederio metu – tai „keara“, didelė, graži lėkštė.

Tais laikais, kai dar stovėjo Šventykla, pirmąją Pesacho naktį visi privalėjo suvalgyti kazait kiekį Pesacho aukos, t.y. ėriuko, iškepto ant atviros ugnies, mėsos.

Kartu valgė ir macot ir „maror“, tai yra karčias žoles, tuo įvykdant tai, kas pasakyta Toroje:

„Kartu su neraugintos duonos papločiais ir karčiomis žolėmis valgykite juos“. 

Dabar, kai nėra Šventyklos ir nėra galimybės įvykdyti Pesacho aukos priedermės, tam, kad neužmiršti apie šią priedermę, į „kearą“ yra dedama „zroa“ (pažodžiui – petys) – apkeptą vištos sparnelį.

Daroma tai atminimui apie „stiprią ranką“, kuria Kūrėjas išvedė judėjus iš Egipto.

Kas liečia neraugintą duoną, tai priedermė valgyti macot nepriklauso nuo priedermės valgyti Pesacho auką ir todėl šiais laikais ji yra vykdoma kaip Toros priedermė.

O štai „maror“ priedermė atvirkščiai – neatsiejama nuo Pesacho aukos priedermės ir todėl šiais laikais, kai ši priedermė neatliekama, karčios žolės valgomos tik kaip atminimas apie praeitus laikus, nes taip nustatė išminčiai.

Iš esmės „maroru“ gali būti bet kokia karti žolė: salota, cikorija ir pan.

Jos skonis primena, kaip egiptiečiai kartino judėjams gyvenimą, užkrovę jiems nepakeliamai sunkų darbą.

„Maroro“ minimumas, kurį reikia suvalgyti – kazait (jei tai salota – tai bus apie 17 g.).

Išminčiai nurodė prieš valgant „marorą“ pasakyti palaiminimą: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, Visatos Valdove, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs valgyti karčias žoles“.  

„Zroa“ dedamas „kearos“ viršuje dešinėje pusėje, o priešais kairėje viršuje dedamas virtas kiaušinis, kuris primena apie kitą šventės aukojimą – „chagiga“ auką.

Yra taip pat kitas aiškinimas, kad kiaušinis, tradicinis gedinčiųjų maistas, primena apie Šventyklos sugriovimą.

(Dar vienas paaiškinimas, kodėl „chagiga“ auką „kearoje“ simbolizuoja būtent kiaušinis – kaip kiaušinis jį verdant vis kietėja ir tvirtėja, taip ir Izraelio tauta su kiekviena nauja neganda tampa stipresnė ir užsigrūdinusi).

Per vidurį tarp „zroa“ ir kiaušinio, šiek tiek žemiau jų dedamas „maroras“.

Šie trys komponentai turi sudaryti trikampį.

Ir po jais, apatinėje „kearos“ dalyje, susidaro antrasis trikampis iš  „charoset“ (dešinėje), „karpaso“ (kairėje) ir „chazeret“ (per vidurį apačioje).

Visa tai skirta tam, kad sukelti vaikų, sėdinčių prie šventinio stalo smalsumą, kad jie pradėtų klausinėti, ką visa tai reiškia.

Juk bendrai visa sederio ceremonija turi vaikams nušviesti išėjimą iš Egipto.

Į „charosetą“ – grūstų riešutų, obuolių ir datulių masę, pagardintą prieskoniais ir vynu, yra mirkomas „maroras“, kas reiškia tai, apie ką kalba Tora:

„Egiptiečiai apkartino gyvenimą judėjams, privertę juos sunkiai dirbti, gaminant plytas iš molio (kurį simbolizuoja „charoset“).

„Karpas“ – tai kokios nors sodo daržovės: virta morka, bulvė, taip pat ridikas, petražolė ir t.t. „Karpasas“ mirkomas į sūdytą vandenį, taip pat dėl to, kad neįprastais veiksmais sužadinti vaikų smalsumą.

Prieš suvalgant „karpasą“, pasakomas palaiminimas: „...kuriantis žemės vaisių“.

O pačioje „kearos“ apačioje yra „chazeret“ – tarkuotas krienas.

„Chazeret“ reikalingas sumuštiniui „koreach“, kuris valgomas atminimui apie Hilelio paprotį daryti „sumuštinį“ iš Pesacho aukos mėsos, macos ir „maroro“.

Reikia pastebėti, kad egzistuoja skirtingi „kearos“ išdėstymo būdai: pagal rabi Icchako Lurijos nuomonę (Ari), pagal Vilniaus Gaono nuomonę.

Tačiau vis tik išdėstymas „kearoje“ dažniausiai būna toks.

O „keara“ dedama ant servetėlės, kuria uždengtos trys macos.  

Sederio eiga

Tam, kad palengvinti sederio pravedimą, išminčiai sudarė labai aiškią jo tvarką.

„Kadeš“ („pašventink“) – šeimos galva atlieka „Kidušą“, kurio metu pasako palaiminimus: „...kuriantis vynuogės vaisių“, „...pašventinantis Izraelį ir šventes“ ir „Šeechejanu“.

„Urchac“ („nuplauk“) – sederio dalyviai eina apsiplauti rankų, bet tai darydami nesako palaiminimo.

Sederio vedančiajam atnešamas puodelis su vandeniu, bei dubuo, jis apsiplauna rankas neatsikeldamas iš savo krėslo.

Juk jis šią naktį panašus į karalių, kuriam visi pasiruošę su džiaugsmu tarnauti.

Beje, kai kuriose bendruomenėse priimta, kad sederio vedantysis apsirengtų baltais rūbais (kitl – idiš kalboje) – kaip kohenas, atliekantis tarnystę Šventykloje.

Po kaire vedančiojo ranka padedama pagalvėlė, į kurią jis atsiremia – kaip priimta prie karališko stalo. 

„Karpas“ yra pamirkomas į sūdytą vandenį, pasakant palaiminimą „...kuriantis žemės vaisių“ ir suvalgomas.

„Jachac“ („perlaužk“) – imama vidurinioji maca ir perlaužiama į dvi dalis. Didesnioji dalis suvyniojama į specialią servetėlę ir paslepiama.

Ši dalis skirta „afikomanui“: jis suvalgomas pačioje trapezos pabaigoje, prieš skaitant „Birkat amazon“ – kad burnoje liktų macos skonis – pagrindinės šios nakties priedermės skonis.

„Magid“ („pasakotojas“) – tai Agados skaitymas, atsakant į vaikų klausimus: „Kuo skiriasi ši naktis nuo kitų naktų?“.

Skaitoma nuo žodžių: „Vergais mes buvome...“ iki palaiminimo „...išgelbėjęs Izraelį“. 

„Rachca“ („apiplovimas“) – vėl apiplaunamos rankos, šį kartą pasakant palaiminimą „...liepęs mums apiplauti rankas“, kaip tai paprastai daroma prieš trapezą.

„Moci, maca“ („išauginantis duoną iš žemės“, maca) – trapeza pradedama nuo macos.

Prieš tai, kai bus suvalgyta macos, pasakomas palaiminimas „...išauginantis duoną iš žemės“ ir „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, pašventinęs mus savo priedermėmis ir liepęs valgyti macą“.

„Maror“ – pasakius palaiminimą „...pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs valgyti „maror“, suvalgoma „maroro“.

„Koreach“ („sudėjimas kartu“) – daromas „sumuštinis“: tarp dviejų macos gabalėlių dedamas „chazeret“ ir sakoma: „Atminimui apie Šventyklą mes darome taip, kaip darė Hilelis ir tada valgomas šis „sumuštinis“.

„Šulchan orech“ („padengtas stalas“) – šventinė trapeza.

Reikia pasistengti, kad vaišės būtų kuo gausesnės: mėsa, žuvis, įvairiausi skanėstai...

Pastebėsime, kad sefardų judėjai valgo per Pesachą taip vadinamus kitnijot – ryžius, sorų kruopas ir panašius varpinius, o taip pat ankštinius, žemės riešutus ir saulėgrąžas.

Aškenazių judėjai kitnijot nevalgo, todėl kad miltai iš kitnijot labai panašūs į penkių grūdų miltus“, o tai gali suklaidinti.

„Cafun“ („paslėptas“) – po trapezos yra suieškomas „afikomanas“, kuris buvo paslėptas sederio pradžioje, jis laužomas ir juo pasidalinama su visais dalyviais. Šiuo „desertu“ yra užbaigiama šventinė trapeza.