• רבי יוסי הגלילי אומר אין זקן אלא מי שקנה חכמה. קידושין לב' – ב. שלבי הסולם, מועדים, מהו ענין יסורים בעבודה Rabi Josi iš Galilėjos sako: Senas – tas, kas įgijo išmintį. (Talmudas, Kidušin 32 – 2), (Šlavei haSulam „Kentėjimai dvasiniame darbe“)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

Minties ir Kabalos mokymo gaonas

Knygos autorius (ravas Mordechajus Gotlibas), kuris paskutinėmis ravo Barucho gyvenimo dienomis jam padėdavo, pasakojo:

Paprastai, kai ravas Baruchas eidavo šiek tiek pailsėti, jis priguldavo į lovą, prieš jį – atversta viena iš jo tėvo knygų, arba kuris nors iš jo užrašų sąsiuvinių, kuriuose rašė tai, girdėjo iš savo tėvo Baal aSulamo.

Toks buvo ravo Barucho poilsis.

Ir visada prašydavo savo padėjėjo, kad pažadintų jį tam tikrą valandą, nes turėjo vesti pamoką.

Tačiau knygos autoriui niekada neteko žadinti ravo Barucho, kadangi jis pats visada atsikeldavo anksčiau laiko.

Kartą ravas Baruchas sėdėjo savo kambaryje ir labai įsigilinęs skaitė savo tėvo knygą „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirot“.

Staiga vienas iš namiškių paprašė ravo Mordechajaus Gotlibo, kad leistų užeiti pas ravą Baruchą ir pasikalbėti su juo.

Šis įvedė jį į kambarį, tačiau ravas Baruchas buvo taip įsigilinęs ir susikaupęs, jog visai to žmogaus nepastebėjo.

Garsiai kosčiodamas jis vis artėjo prie ravo Barucho, kol beveik galėjo jį paliesti.

Tačiau ravas Baruchas buvo visiškai atitrūkęs, jo lūpos judėdamos kartojo Baal aSulamo knygos žodžius, o jo mintys sklandė aukštutiniuose pasauliuose.

Kol galiausiai ravas Mordechajus Gotlibas buvo priverstas tiesiai kreiptis į ravą Baruchą, kad šis atkreiptų dėmesį į atėjusį žmogų.

Ravas Baruchas kiekvieną savaitę parašydavo po straipsnį apie dvasinį darbą, paremtą Zoharu ar išminčių žodžiais iš Talmudo ar midrašų.

Kartą pasakė:

„Kiekvienas mano parašytas straipsnis apima pilną dvasinio darbo tvarką“.

Kitą sykį pasakė:

„Kiekvienas, kuris neatlieka dvasiniame darbe praktinių veiksmų, nesupras mano straipsniuose nei vieno žodžio. Ir nepamatys juose jokio atnaujinimo“.

Kitą kartą pasakė:

„Daugelis mano straipsnių yra paremti įvairias aiškinimais ir komentarais.

Jei žmogus nusipelno, jis supranta dalykų vidinę prasmę, t.y. ten aprašytą nuorodą, kaip dirbti Kūrėjui.

O jei nenusipelno, tiesiog tik mėgaujasi pačiu komentaru, tai yra išoriniu jo apdaru. Tačiau į dalykų vidų jis neįeina“.

Šiuose straipsniuose atsiskleidė ypatingas ravo Barucho visų Toros dalių supratimas.

Iš kurios pusės beaiškintų: iš Įstatymų, iš Midrašo, iš Talmudo, ar iš kurio nors Zoharo straipsnio, ar net iš paprastų materialių dalykų ir įvykių pusės – viską aiškino per žmogaus ir Kūrėjo artumo aspektą.

Ir pateikdavo tuos dalykus ypatinga forma, suprantama tik tiems, kurie iš tikro dirba Kūrėjui.

Tai iliustruoja vienas pavyzdys iš daugelio:

Kartą važiavo su vienu savo mokiniu ir staiga vidury kelionės išgirdo stiprų smūgį į automobilio šoną.

Jie labai išsigando, nes pamanė, kad netyčia užkliudė žmogų.

Tačiau paskui paaiškėjo, kad tai buvo ne žmogus, o kažkoks daiktas.

Vėliau ravas Baruchas tai įamžino viename savo straipsnių – jis aprašė savo jausmą tą akimirką, kai pagalvojo, jog, neduok dieve, partrenkė žmogų.

Čia jis padarė projekciją – kodėl mes nesijaučiame taip pat blogai kiekvieną dieną, kai „sužeidžiame“ žmogaus aspektą savo viduje.

Ir tai tik vienas pavyzdys iš ravo Barucho požiūrio į kiekvieną, tiek fizinį, tiek dvasinį įvykį.

Iš tiesų, šie ravo Barucho straipsniai buvo tarsi dvasinis eliksyras jo mokiniams, kurio kiekvieną lašą jie gėrė su didžiuliu troškuliu.

Ravas Baruchas šiuos straipsnius rašė rašomąja mašinėlė pats, nežiūrint didžiulio nuovargio ir silpnumo, kuris lydėjo jį paskutiniais gyvenimo metais.

Jo mokiniai ne kartą matė, kaip ravas Baruchas vidury nakties, sukaupęs paskutines jėgas, rašo savo straipsnius.

Ari Heller pasakojo, jog kartą po vienų vestuvių parvežė ravą Baruchą namo.

Buvo jau po vidurnakčio.

Staiga ravas Baruchas apsižiūrėjo, jog paliko savo paltą vestuvių salėje.

Ravas Helleris grįžo į salę paimti palto.

Kai grįžo į ravo Barucho namus, buvo pritrenktas, kai pamatė jį, palinkusį virš rašomosios mašinėlės, energingą, pusiau primerktomis akimis, dirbantį ir besistengiantį perkelti ant popieriaus dar vieną nurodymą, kaip dirbti Kūrėjui.