• „Pasakė Kūrėjas Abramui išeik ( לך לך „Lech Lecha“) iš savo žemės, iš savo gimtinės, iš savo tėvo namų į žemę, kurią tau parodysiu“ (Berešit 12 – 1).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

Ravas Menachem Idelštein – Baal aSulamo ir ravo Barucho mokinys (3)

Šalia Kūrėjo žmogaus

Pasakojo rabi Menachem:

„Kartą atvykau pas savo mokytoją tris savaites iki švenčių, ketindamas ten pasilikti ir pačioms šventėms. Dėl to mano namuose buvo tikras karas tarp manęs ir žmonos.

Ji niekada nepamirš, kaip aš ją vieną, su dviem mažais vaikais, palikau visam švenčių laikotarpiui.

Šitas laikas, kurį praleidau pas mokytoją, buvo didžiulio dvasinio pakilimo laikas.

Kiekvieną dieną turėjau galimybę valandų valandas kalbėtis su mokytoju apie Kūrėjo darbo aspektus.

O vieną kartą netgi gavau rimtą priekaištą – mokytojas paklausė manęs:

„Menachem, ar tu atsimeni, ką tau sakiau vakar?“

Atsakiau, kad iš tikrųjų neatsimenu absoliučiai nieko.

Tada jis man griežtai pasakė:

„Kalbėjomės su tavimi valandų valandas, ir todėl,

kad nesuteiki mano kalboms svarbumo, todėl viską praradai.

Jeigu mano kalbas vertintum bent vienos liros dydžiu, visi tie dalykai būtų išlikę pas tave“ (o lira tu metu buvo labai didelis piniginis vienetas).

Dar pasakojo rabi Menachem:

„Kartą Baal aSulamas su manimi kalbėjo apie meilės sau aspektus.

Kalba ėjo apie valgymą, gėrimą ir kitus fizinius malonumus.

Kai žmogus valgo, geria ir pan., jis iš kart atitrūksta nuo Gyvybių gyvybės.

Todėl Kūrėjas prisakė žmogui prieš maistą pasakyti palaiminimą, nes tada jo valgymas nėra vien tik materialus dalykas.

Ir pasakė pavyzdį apie gėrimą dėl Kūrėjo:

tada, kai nesi labai ištroškęs, reikia paimti vandens stiklinę.

Kadangi, kuomet labai nori gerti, tu trokšti vandens ir mėgaujiesi kiekvienu gurkšniu.

Todėl reikia paimti vandens stiklinę, būtent tada, kai nejauti didelio troškulio, pasakyti palaiminimą ir pajausti, kad geri tik todėl, kad pasakytum palaiminimą“.

Vieną kartą, kai mūsų mokytojas dar gyveno Jeruzalėje, rabi Menachem nuvyko pas jį Šabatui.

Ir kad jau atvyko į Jeruzalę, tai tuo pačiu kelioms minutėms užsuko pas savo tėvą.

Pasibaigus Šabatui, rabi Menachem užėjo pas Baal aSulamą atsisveikinti.

Baal aSulamas jam pasakė: „Tu atvažiavai ne pas mane, atvažiavai pas savo tėvą“.

Paaiškinimas:

Baal aSulamas kalbėjo apie tai, kad buvo pažeistas anuliavimasis prieš mokytoją ir jo autoritetą.

Šioje vietoje negalima elgtis taip, kaip elgiasi „paprasti“ žmonės, kurie važiuodami pas iškilų žmogų, tuo pačiu užsuka į turgų nusipirkti saldumynų ir sutvarko keletą kitų reikalų.

Iš tikrųjų tam reikalingas didelis pasiruošimas širdyje ir mintyse.

Taip pat negalima užsukti pas „didelį“ kartos žmogų „pakeliui“, važiuojant į kitas vietas ir kitais reikalais.

Mokytojo autoritetas įpareigoja, kad mokinys kelionę paskirtų būtent tam tikslui, o kitiems reikalams sutvarkyti skirtų atskirą kelionę.

Savaime suprantama, kuo aukštesnė mokinio pakopa, tuo aukštesni reikalavimai jam.

Kaip pasakė išminčiai, kad „Kūrėjas yra be galo reiklus ir griežtas teisuoliams“.

Todėl iš čia galima suprasti rabi Menachem pakopos didumą, nes kitu atveju Baal aSulamas nebūtų jam toks reiklus.

Pats rabi Menachem dažnai pasakodavo sekančią istoriją:

Paprastai kartą per savaitę vykdavau pas savo mokytoją Baal aSulamą.

Sekmadienį sėsdavau į paskutinį autobusą, vėlai vakare pasiekdavau Tel Avivą ir iškart nuskubėdavau pas savo mokytoją.

Čia visą naktį mokydavausi vidinės Toros ir Kūrėjo darbo paslapčių.

Pirmadienį ryte, iškart po rytinės maldos, lėkdavau į pirmą autobusą ir grįždavau į Tveriją.

Niekas net nesuprasdavo, jog buvau išvažiavęs.

Kartą atvykau pas mokytoją per Sukot šventę, ir ketinau pabūti dvi dienas.

Antrą dieną, kai jau susiruošiau važiuoti namo, nuėjau atsisveikinti su mokytoju Baal aSulamu.

Kai išėjau iš jo kambario, mane pasikvietė jo sūnus ravas Baruchas ir pasakė man:

„Menachem, pasilik čia kartu su manim iki rytojaus ryto, o ryte, t.y. Hošana raba šventės išvakarėse galėsi grįžti namo“.

Atsakiau jam, kad jau atsisveikinau su mokytoju ir kad man patogiau važiuoti šiandien, todėl negaliu pasilikti.

Tada man ravas Baruchas pasakė:

„Žinok, kad negalėsi atvykti pas Baal aSulamą metus laiko“.

Tąsyk grįžau namo ir iš tiesų atsitiko taip, kad visokios kliūtys neleido man išvažiuoti pas savo mokytoją visus metus...

Nors be galo norėjau, negalėjau išvažiuoti.

Po metų visos kliūtys dingo ir pagaliau nuvykau pas Baal aSulamą.

Kai įėjau, mane pasitiko jo sūnus ravas Baruchas ir pasakė:

„Na, Menachem, jau praėjo metai?..“

Rabi Menachem pasakojo, kad Baal aSulamas turėjo vieną mokinį, vardu rabi Binjaminas Simkovski.

Pats Baal aSulamas pasakė ravui Menachem, jog rabi Binjaminas yra didelis žmogus.

Jis dirbo metalo parduotuvėje ir kiekvieną naktį, vidurnaktį, keldavosi mokytis.

Vieną dieną, prieš Baal aSulamui įeinant į Mokymo namus, kur ketino surengti „tišą“ (šventines chasidų vaišes su šventais pokalbiais), rabi Binjaminas paklausė:

„Menachem, ar nori, kad atskleisčiau tau didžiulę paslaptį?“

Rabi Menachem be abejo atsakė teigiamai.

Tada rabi Binjaminas atskleidė jam tai, ką Baal aSulamas pasakys per tišą.

Taip iš tikrųjų ir atsitiko – Baal aSualamas pasakė tiksliai tai, apie ką kalbėjo rabi Binjaminas.

Rabi Menachem paaiškino, jog tai buvo dėl didelio rabi Binjamino susijungimo su savo mokytoju Baal aSulamu.

Visą savo gyvenimą rabi Menachem buvo pilnas atsiminimų ir įspūdžių iš buvimo šalia didžio Kūrėjo žmogaus Baal aSulamo.

Dėka šių atsiminimų kiekviena jo gyvenimo diena buvo pripildyta džiaugsmo ir gyvybės, netgi praėjus daugeliui metų po Baal aSulamo mirties.

Kai jis norėdavo pajausti džiaugsmingumą ir susijungimą, užmerkdavo akis ir įsivaizduodavo Baal aSulamą – kaip jis atrodė ir ką jis kalbėjo.

Ir iš karto pajusdavo sielos susižadinimą ir naujų jėgų antplūdį darbui šventume.

Apie rabi Menachem didžiulį ryšį su savo mokytoju mes galime pamatyti iš sekančių žodžių, kuriuos jam parašė savo laiške Baal aSulamas.

Štai ką jis rašė:

„Gavau tavo laišką, ir be galo džiaugiuosi sužinojęs, jog mokaisi iš mano knygų.

Dalykas tas, jog kuomet susijungi su knyga ir jos „protu“, susijungi taip pat ir su manimi.

Tai yra didžiausia dovana, kuri labiausiai priartina prie tikslo.

Ir viskas priklauso tik nuo darbo ir nuo pastangų kiekio“.