• ל המשמר שבת, כאילו קיים את בכל התורה כולה. פסיקתא Kiekvienas, kuris laikosi (saugo) Šabatą, lygtai vykdo visą Torą. (Psikta)

פתיחה לחכמת הקבלה ד  

Įvadas į kabalos išmintį

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                           4.

Taigi „noras gauti“ turi praeiti keturis aspektus, kurie yra pasauliuose ABJA, nes yra didelis dėsnis, liečiantis „indų“ aspektą:
Šviesos įėjimas ir išėjimas daro indą norimą (tinkamą) savo vaidmeniui.
Tai reiškia, kad kol „indas“ dar neatsisikyrė kartą nuo savo „šviesos“, jis yra įjungtas į „šviesą“ ir anuliuojasi prieš ją, kaip žvakė prieš fakelą.
Ir šis anuliavimasis išplaukia iš to, kad „indas“ yra „šviesos“ priešingybė, nutolusi nuo vieno krašto iki kito.
Tai reiškia, kad „šviesa“, tai – „šefa“ (gausybė), išplaukianti iš Kūrėjo „Esmės“ (Acmuto),t.y. iš „ješ mi ješ“ (egzistavimas iš egzistavimo) – iš „kūrimo minties“ Ein Sofe Palaimintam.

Taigi „šviesa“ visa yra „sąlygojanti“ (atiduodanti), ir nėra joje „noro gauti“ aspekto nei trupučio.
Ir priešingai „šviesai“ yra „indas“, t.y. jis yra didelis „noras gauti“ šią „šefą“.
Tai ir yra visa „atsinaujinančios“ kūrinijos „šaknis“, todėl nėra joje „sąlygojimo“ aspekto išvis.
Ir todėl, būdami „surišti“ vienas su kitu (šviesa su indu), „noras gauti“ anuliuojasi prieš, jame esančią, „šviesą“.
Tai reiškia, kad „indas“ savo formą indas nustatyti tik tada, kai „šviesa“ nors vieną kartą išeina iš jo.
Taigi, kai „šviesa“ išeina iš „indo“, jis pradeda labai trokšti šviesos, ir šis troškimas nustato ir apsprendžia tinkamą „noro gauti“ formą.
Ir kai „šviesa“ vėl sugrįžta ir „apsivelka“ indu, tada „šviesa“ ir „indas“ skaitosi dviem atskirais aspektais, t.y. „ indu“ ir „šviesa“, arba „kūnu“ ir „gyvybe“.
Ir labai įsižiūrėk į tai, nes tai giliausias iš giliausių dalykų.