• Ir apsigyveno Jakovas savo tėvo gimtinėje – Kenaano žemėje. Štai Jakovo giminė, Josefas, būdamas septyniolikos metų, ganė su broliais gyvulius... ir atnešdavo Josefas blogas savo brolių kalbas tėvui. (Berešit 37 – 1, 2)
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

מאמר לסיום הזוהר יד  

Straipsnis Zoharo užbaigimui

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                   14.

Todėl Kūrėjo didybės pasiekimas, turi būti tokio dydžio, kad „sąlygojimas“ virstų „gavimu“,
kaip sakėme apie davimą svarbiam žmogui.
Tačiau Kūrėjo didybės pasiekimas, bendru atveju, nėra toks jau sunkus dalykas.
Juk visi žinome apie Palaiminto Kūrėjo, kuris viską sukuria ir sunaikina, didumą,
t.y. Jis yra be pradžios ir pabaigos, ir Jo aukštumui nėra ribų.
Ir visa esmė yra tame, kad Kūrėjo didumo vertės pasiekimas ir suvokimas visai nepriklauso nuo paties žmogaus, bet priklauso tik nuo jo aplinkos.

Pavyzdžiui, jei žmogus iš tikro yra pilnas dorybių ir talentų, tačiau aplinka to neįvertina ir negerbia, tada toks žmogus visada bus „prislėgtos dvasios“ ir „nepastebėtas“.
Tai reiškia, kad žmogus negalės pelnytai didžiuotis savo dorybėmis, nors iš tikro suvokdamas, kad tai yra netiesa, ir jis yra vertas daugiau.

Ir atvirkščiai, jei žmogus iš tikro yra tik „vidutinis“, ar dar „žemesnis“, bet aplinka „iškels“ jį, lyg pas jį būtų daug dorybių ir talentų, tokio žmogaus dvasia visada bus „pakilime“.
Tai reiškia, kad bet kokio svarbumo ir didybės vertė yra pilnai atiduota į „aplinkos“ rankas.

Todėl, jei žmogus mato, kad aplinka žiūri lengvabūdiškai, ar net niekina darbą Kūrėjui, tada ir jis neįvertina Kūrėjo didumo tinkamai.
Ir atskiras žmogus negali „pergalėti“ aplinkos, todėl jis taip pat negalės pasiekti ir suvokti Kūrėjo didumo.
Tai reiškia, kad ir tokį žmogų apims lengvabūdiškos mintys apie darbą Kūrėjui.
Ir jei žmogus neturi pagrindo, kad galėtų pasiekti Kūrėjo didybę, savaime aišku, kad jis negalės Jam „suteikti malonios dvasios“, visai negalvodamas apie save.

Todėl tada žmogus neturės „degalų“ savo pastangoms, ir apie tai parašyta:
„Nesistengei ir radai – netikėk“.
Ir tada žmogui nelieka kitos išeities, tik dirbti „savo naudai“, t.y. likti „egoistu“.
Tai reiškia, kad „suteikimas malonios dvasios Kūrėjui“ netampa žmogui „gavimu“,
ir todėl pas žmogų nebus jėgų šiam darbui.