• רבי יוסי הגלילי אומר אין זקן אלא מי שקנה חכמה. קידושין לב' – ב. שלבי הסולם, מועדים, מהו ענין יסורים בעבודה Rabi Josi iš Galilėjos sako: Senas – tas, kas įgijo išmintį. (Talmudas, Kidušin 32 – 2), (Šlavei haSulam „Kentėjimai dvasiniame darbe“)

התבוננות שבועית פרשת נשא 

Savaitinė įžvalga Toros daliai Naso

ravas Adamas Sinajus הרב אדם סיני

Parašyta: „Ir kalbėjo Kūrėjas Moše sakydamas:
Kalbėk Izraelio sūnums ir pasakyk jiems,
jei kokio tai vyro žmona paklys, ir sulaužys jam ištikimybę.
Ir pergulės (svetimas) vyras su ja sėklos išleidimui,
ir bus paslėpta tai nuo jos vyro akių“ (Bemidbar 5 – 11, 12, 13).

Šios savaitinės Toros dalies vidinis dvasinis pagrindas:
„Skirtumas tarp „darbo vietos“ ir „užmokesčio vietos“.
„Mokyme apie dešimt sfirot“ daugelyje parašyta,
kad egzistuoja atvirkščia tvarka tarp „indų“ ir įeinančių į indus „šviesų“.
Tai reiškia, kad aukščiausi ir skaidriausi indai „gimsta“ pirmi ir į juos įeina „žemiausios“ ir „grubiausios“ šviesos.
Ši atvirkštinė tvarka ir mūsų pasaulyje sukelia visiškos „betvarkės“ ir „atsitiktinumo“ iliuziją.

Baal Sulamas „Šventuose laiškuose“ rašo, kad kvaila manyti,
jog „darbo“ vieta ir kokybė sutampa su užmokesčio vieta ir kokybe.
Iš tikro gyvenime mes matome, kad jau nuo vaikystės reikia įtemptai mokytis,
ir tik, praėjus eilei metų, „paragaujame“ darbo „vaisių“.
Viso šito mes mokome ir savo vaikus.
Dar daugiau, dažnai būna, kad vienas žmogus dirba sunkiai,
o kitam viskas lengvai lyg „krenta iš dangaus“...
Visas šis „atsitiktinumas“, tai ir yra „atvirkštinė šviesų ir indų tvarka“.

Žinome, kad Tora skirta žmogui suprasti Kūrėją,
t.y. Ji kalba tik apie žmogaus sielos „vidų“.
Todėl, teisingai vertindamas Torą, žmogus turi rasti savyje „koheną“,
t.y. bešališką objektyvų teisėją ir „paklydusią moterį“, t.y. savo „norus“.
Pirmiausiai žmogaus gyvenime norai būna „vaikiški“,
t.y. tik iš šių norų „žaislams“ žmogus gauna malonumą.

Paskui troškimų jėga didėja, ir žmogaus norai artėja prie „dvasinių“.
„Įvade į knygą Zohar“ Baal Sulamas sako,
kad yra „trylikos metų“ (dvasinė kategorija) riba,
kai žmoguje pradeda formuotis „dvasiniai“ troškimai.
Šie troškimai jau ne „žaislų“, kurie buvo anksčiau, bet tikro – „dvasinio“ gyvenimo.

Šis progresas link dvasinių troškimų reikalauja vidinio žmogaus vystymosi.
Ir tai nereiškia, kad žmogus visai atitrūksta nuo „materialaus“ gyvenimo ir „materialių“ troškimų. Dvasingumas – tai, visų pirma „artimo“ pajautimas.
Todėl čia reikalingas vertybių pervertinimas, t.y. „bendrumo“,
o ne „savanaudiškumo“ iškėlimas.

Žmogus tam tikslui turi „atverti“ savyje taip vadinamą dvasinį „tašką širdyje“.
Toros ir kabalos išminčiai aprašė apie šį „tašką“,
todėl žmogus turi ieškoti jo, kaip paslėpto „lobio“...
Tačiau daug kartų žmogus galvoja, kad jo jausmų „pakilimas“ tai jau ir yra „dvasingumas“,
arba kokia tai pigi mistika tai jau ir yra „dvasinis pasaulis“.

Taip pat kartais žmogus nori „dvasinėmis“ priemonėmis „užkeikimais“, šventu vandeniu, Kūrėjo vardų tarimu, lemtingų „ženklų“ pagalba, pagerinti savo „materialų“ pasaulį.
Iš tikro žmogus jaučiasi pasimetęs, nežino kas gi yra tas „dvasingumas“?
Ar tai Taro kortos , ar „new age“, ar tai religijos?
Kas gi atveda prie dvasingumo, prie Kūrėjo?

Atsako Toros išminčiai, kad žmogus turi žinoti,
jog niekur negalima rasti Kūrėjo, tik Toroje.
Todėl, kai žmogus teisingai mokosi vidinės Toros – kabalos,
jam yra nuojauta, kad eina į „pažįstamas vietas“.
Ir savaime aišku, jei žmogus nesimokys teisingai,
jis tikrai „nepažins tos vietos“, nors ir eis „pro šalį“...

Kaip apie tai mums rašo Baal Sulamas „Šventuose laiškuose“ (psl.63), kad pasiekti dvasingumą galima trijų „taškų“ – „krypčių“ teisinga proporcija.
„Trys taškai“, tai:

1. Izraelis – žmogus, besistengiantis sugrižti į savo „Šaknį“.

2. Kūrėjas – tai, kur trokšta sugrįžti žmogus.

3. 613 Toros kelių – jais žmogus „ištyrina“ sielą ir kūną, ir tai paslaptis – „prieskonis“.

Kaip parašyta: „Sukūriau „blogio instinktą“ ir sukūriau jam prieskonį – Torą“ (Talmudas, Kidušin).
Iš tikro visi šie „taškai“ turi būti lygiomis proporcijomis,
tik tada žmogus gali į dvasingumą eiti „tiesiai“.
Tačiau, jei jis nors truputį „išklys“ iš kelio, ir paskui jau eis tiesiai, tikslo,
t.y. Kūrėjo jau nepasieks.

Ir kad „neišklysti“ iš kelio žmogus turi pasirodyti kohenui,
t.y. „bešališkam teisėjui“ jo viduje,
ir paklausyti koheno patarimo.
„Kohenas“ pataria, kad svarbiausia gyvenime reikia rūpintis „dvasia“,
o „kūnas“ yra tik pagalba šiam tikslui.

Todėl turime parodyti savo „žmoną“,
t.y. „norus“ kohenui ir besąlygiškai priimti jo objektyvų vertinimą.
Tai reiškia, kad „kohenas“ tikrina ar „žmona“,
t.y. „žmogaus norai“, yra „teisingame kelyje“, ar „paklydę“.

Parašyta: „Ir pergulės vyras su ja sėklos išleidimui, ir bus paslėpta tai nuo vyro akių...“ (Bemidbar 5 – 13).
Žinome, kad Tora kalba apie vieno žmogaus vidų,
t.y. sielos būsenas jo kelyje į „susitikimą“ su Kūrėju.
Taip pat jau išsiaiškinome, kad vidiniu Toros supratimu „žmona“ reiškia žmogaus „norus“.
Bendrai norai yra trjų būsenų: „gulėjimas“, „sėdėjimas“ ir „stovėjimas“.
Ir šios būsenos atitinka tris dvasines šviesas: nefeš, ruach ir nešama.

Pirma būsena: „gulėjimas“ – tai pati žemiausia būsena,
pasireiškianti „nefeš“ šviesa.
Ši būsena – tai pasyvumas, be judesio, be pažangos:
žmogus nieko pats nepasiekia, viską gauna iš „išorės“.

Antra būsena: „sėdėjimas“ – tai yra „ruach“ šviesa.
Ir tai jau yra judesio, didėjimo, pažangos pradžia:
žmogus jau nėra neveiklus,
jis jau gali pats pradėti „judėti“.

Ir trečia būsena: „stovėjimas“ – tai jau „nešama“ šviesa.
Tai jau tobulumo būsena.
Šioje būsenoje jau negali prisitvirtinti „blogio instinktas“,
skirtingai nei pirmose ankstesnėse būsenose.

Šioje būsenoje žmogus jau gauna chochma šviesą,
t.y. malonumą iš šventumo,
ir aišku blogio instinktas jau negali nieko žmogui „pasiūlyti“.
Iš tikro „sitra achra“ (blogis) neturi savo šviesos, o viską „vagia“ iš šventumo.

Todėl, kai Tora kalba apie pačią žemiausią būseną, kur tik gali nukristi žmogus, Ji sako:
„Ir pergulės (svetimas) vyras su ja“.
Kai žmogus randasi tokioje žemoje būsenoje,
jis „slapta“ nori palikti Toros ir Tiesos kelią (chas ve šalom – neduok dieve).
Tada žmogus yra kaip „naujagimis“, visiškai be nuovokos ir supratimo,
t.y. šioje būsenoje jis „mėgaujasi“ pačiais žemiausiais malonumais.

Tačiau, kaip rašo Baal Sulamas, tokie egoistiški malonumai neduoda „užpildymo“,
o tik „didina“ norą.
Ir tada viskas baigiasi Talmudo pateikta alegorija:
„Mirties angelas atneša žmogui ant kalavijo galo mirties lašą,
o žmogus noriai atidaro burną“...

Dabar aišku, kad ši būsena, kurioje „paklysta žmona“ ,
t.y. žmogus „palysta“ savo noruose, yra labai žema,
tai visiškas „tiesos ir nuovokos“ praradimas.
Šioje būsenoje žmogus turi sutelkti visas savo jėgas,
kad neišeitų (neduok dieve) iš Tiesos kelio.

Kokia išeitis?
Žmogus turi padaryti, „apibrėžti“ savo gyvenime teisingas ir griežtas „ribas“.
Baal Sulamas straipsnyje „Laisvė“ sako, kad vienintelė išeitis ir apsauga,
tai teisinga aplinka:
Teisingi draugai, teisingos knygos ir teisingas mokytojas.

Savaitinės dalies praktinis pratimas

Daugiau „įsižiūrėti“ į dalyką, prieš darant išvadas

1. Tris dienas susilaikyk nuo bet kokio vertinimo ir teisimo.

2. Tomis dienomis gerai įsižiūrėk ir įsiklausyk į viską kas tau atsitinka.

3. Turi aiškiai pajusti iškylantį vienokį ar kitokį vertinimą – išvadas.

4. Kiekvieną dieną paimk tris vertinimus – išvadas ir pasistenk juos paneigti,
suradęs tikrus ir teisingus argumentus.

5. Pasitark su kitais žmonėmis, kad galėtum paneigti savo vertinimus – išvadas.

6. Pasistenk ir toliau gerai „įsižiūrėti“ į dalyką,
prieš darydamas vertinimus – išvadas.

7. Pasistenk pajusti teisimo ir vertinimo nebuvimo jausmą.