• הזה"ק מפרש מה שאמרו חז"ל, "ג' דברים מרחיבים דעתו של אדם, והם אשה נאה דירה נאה, וכלים נאים. בעה''ס, שמעתי Šventasis Zoharas aiškina išminčių pasakymą: „Trys dalykai praplečia žmogaus savimonę (supratimą, protą): graži moteris (žmona), gražus būstas ir gražūs indai“. (tai, ką girdėjo ravas Baruchas Ašlagas iš savo tėvo Baal Sulamo)

פנימיות פרשת חקת באור הקבלה והחסידות  

Vidinis savaitinės Toros dalies „Chukat“ aspektas kabalos ir chasidizmo šviesoje

ravas Davidas Agmonas הרב דויד אגמון

Savaitinė dalis atskleidžia tikrą visų trūkumų mūsų gyvenime prigimtį ir duoda patarimą,
kaip reikia su jais kovoti.
Šioje dalyje pasirodanti „Raudonos karvės“ priedermė,
tai „raktas“, kaip mes galime suprasti mumyse veikiančias jėgas.

Savaitinės Toros dalies įvykių eiga.
Pradžioje Tora pasakoja apie „Raudonos karvės“ priedermę,
paskui Izraelis atsisveikina su dviem iš trijų lyderių:
miršta Aronas ir Mirjam.

Su Mirjam mirtimi „dingsta“ šulinys,
lydėjęs Izraelį kelionėje po dykumą,
su Arono mirtimi „dingsta“ šlovės debesys,
saugoję Izraelį nuo visų „kenkėjų“ ir „užpuolikų“.

Praradę „Mirjam šulinį“ Izraelis nusideda su „Ginčo vandenimis“,
t. y. Moše, norėdamas išgauti vandenį iš uolos,
neklauso Kūrėjo ir trenkia į uolą lazda,
tada kai Kūrėjas buvo įsakęs „žodžiais“ išvesti vandenį.

Praradę „Šlovės Debesis“, Izraelis netenka apsaugos,
ir juos užpuola kenaaniečiai,
Taip pat Izraelį „užpuola“ gyvatės ir skorpionai,
nuo kurių miršta daug žmonių.
Galiausiai Izraelis susiduria su Sichonu ir Ogu,
kurie išeina prieš Izraelį su karu.

Trūkumo „prigimtis“.
Paprastai trūkumo pajautimas mums sukelia nemalonų pojūtį.
Kai žmogui kažko trūksta,
jis jaučiasi nemaloniai ir nori kuo greičiausiai šį „trūkumą“ pašalinti,
kad „dingtų“ nemalonus pojūtis.

Baal Sulamas atskleidžia visai kitą, priešingą, teigiamą „trūkumo“ pusę sakydamas,
kad trūkumas – tai „indas“, tai reiškia pasiruošimas šviesos gavimui.
Todėl, kai mūsų gyvenime atsiveria eilinis „trūkumas“,
mes iš tikro turime džiaugtis,
nes atsiranda galimybė šį „trūkumą“ užpildyti „šviesa“.

Knyga Zohar ir kabalos išmintis šiuos „trūkumus“,
arba „indus“ vadina „chakika“ (חקיקה),
tai reiškia „iškaltas, išskaptuotas“.
Iš tikro žodis „chakika“ turi tą pačią šaknį su žodžiu „chok“ (חוק) – „Įstatymas“.
Dabar galime geriau suprasti „Raudonos karvės“ priedermę,
kuri Toroje apibrėžta terminu – „chok“ (חוק),
tai reiškia – neracionalus, (paprasta logika) nesuprantamas įstatymas.

„Raudona karvė“.
Ši priedermė nurodo,
kad reikia paimti visiškai raudoną karvę, be jokio trūkumo,
ant kurios nebuvo uždėtas jungas,
atvesti prie „Alyvų kalno“, priešais Šventyklą,
papjauti ir visą sudeginti.
Šios karvės pelenus reikia suberti „gyvąjį vandenį“ ir išmaišyti.

Šis vanduo – tai vienintelė priemonė,
galinti pašalinti nešvarumą,
atsiradusį nuo sąlyčio su „mirusiais kūnais“,
todėl šiuo vandeniu galima „apvalyti“ žmogų.

Iš tikro istorijoje buvo 9 raudonos karvės,
kur pirmąją paruošė pas Moše,
o dešimta karvė „atsivers“ Mašijacho laikais,
ir išvalys visą „mirusių kūnų“ nešvarumą,
kuriuo mes esame susitepę.
Ir nors šios priedermės atlikimas nėra labai sudėtingas,
tačiau tai – sunkiausiai suvokiama Toros priedermė.

Čia mes matome „neracionalų“ aukštesnio pasaulio dėsnį:
šie pelenai „išvalydavo“ žmogų,
kuris buvo „susitepęs“,
ir tuo pačiu „sutepdavo“ šiuos pelenus ruošiantį „švarų“ žmogų.
Iš tikro šios priedermės paslaptis buvo perduota tik Moše,
ir jos nežinojo net karalius Šlomo (Saliamonas).

Kiekvienos priedermės „amžinumas“.
Baal Šem Tovas mokė, kad Tora yra amžina,
ir kiekvienos priedermės vidinė prasmė atsiskleidžia ir mūsų dienomis.
Kai Baal Šem Tovo mokiniai paklausė,
kur mūsų dienomis galima atrasti „Raudonos karvės“ priedermės vidinį pritaikymą?

Baal Šem Tovas atsakė:
Kai žmogus pradeda eiti Toros keliu,
norėdamas priartėti prie Kūrėjo,
žmogus turi jausti pasididžiavimą, didybę ir išdidumą.

Šis periodas vadinasi,
kad pradedame Kūrėjo keliu eiti „lo lišma“ (dėl savęs) aspektu.
Iš tikro tada žmogus didžiuojasi savo veiksmais,
ir tikisi, kad nusipelnys „Pasaulio, kuris ateis“.
Tada jis yra patenkintas savimi, didžiuojasi,
kad atlieka teisingą dalyką,
ir tikisi didelio užmokesčio.

Išminčiai mums sako, kad neįmanoma „įeiti“ į dvasingumą kitu būdu.
Kol žmogus dvasinio darbo pradžioje yra „nešvarus“,
jis turi įtikinti save,
kad Toros kelias jam žada didelį užmokestį ir malonumus.

Tačiau, kai žmogus iš tikro pradeda dirbti dvasinį darbą „lišma“ (dėl pačios Toros ir Kūrėjo) aspektu,
jis turi labai saugotis bet kokio tuštybės, puikybės ir didybės pasireiškimo,
nes jei „įsimaišys“ į žmogaus sąmonę nors truputis puikybės ir savanaudiškumo,
jis iškart praras visas dvasines pakopas.

Išeina, kad puikybė, kaip „Raudonosios karvės“ pelenai,
ištyrina „susitepusius“ ir nutolusius nuo dvasinio pasaulio žmones,
nes įgalina juos, dar būnant „nešvariems“,
pradėti dvasinį darbą ir vykdyti priedermes veiksmu.
Tačiau didybė, kaip „Raudonos karvės“ pelenai, sutepa tuos žmones,
kuriems jau pavyko įeiti į dvasinį pasaulį ir priartėti prie Kūrėjo.

Lygiai ta pati tvarka galioja ir kiekvienu atskiru priedermės vykdymo atveju.
Iš tikro prieš priedermės vykdymą pas žmogų ateina „blogio instinktas“ ir sako jam:
„Kas tu per vienas, kad galėtum aptarnauti Karalių?“
Tada žmogus turi remtis pasakymu:
„Ir didžiuosis jo širdis Kūrėjo keliais“ (Divrei aJamim 2 17 – 6).

Ir iš visų jėgų vykdyti priedermę.
Tada iš tikro didybė „išvalo“ žmogų ir priartina prie šventumo.
Tačiau atlikus priedermę,
Žmogus turi vadovautis nuostata:
„Būk labai, labai nusižeminęs“ (Avot 4 – 4).
Tai reiškia žmogui reikia labai saugotis didybės ir puikybės,
ir tuo „išgelbėti“ save nuo šio „nešvarumo“.

Išvada.
Matome, kad Toros priedermės yra amžinos,
ir išminčiai parodo mums,
kaip jas galima pritaikyti mūsų dienomis.