Pirmyn < [1] [2] [3] [4] [5] [6] [7] [8] [9] [10] [11] [12] [13] [14] [15] ... ... ... [889] [890] [891] [892] [893] > Atgal > Atgal.
Iš tikro kiekvienam „blaivaus proto” žmogui aišku, kad kai mes nagrinėjame dvasinį dalyką, ir tuo labiau „Dieviškumą“, mes negalime naudotis įprastiniais mūsų žodžiais ir išsireiškimais.
Valdžios ir garbės troškimas yra labai neigiamos savybės, nes atveda prie puikybės, kuri yra blogiau už viską.
Ravas Baruchas domėjosi mokinių gyvenimu taip, kaip savo, ir netgi labiau. Jis džiaugėsi jų džiaugsmais taip, tarsi tai būtų jo paties džiaugsmas. Jis liūdėjo dėl jų liūdesio, pergyveno dėl jų rūpesčių, tarsi tai būtų jo paties rūpesčiai, ir netgi labiau.
Parašyta: „Žodžiai, išeinantys iš širdies, įeina į širdį“ (Even Ezra „Širat Israel“, 156 psl.). Tačiau, kodėl mes matome, kad net kai žodžiai įėjo į širdį, žmogus vis tiek nukrenta iš savo dvasinės pakopos?
Ir jei pažiūrėsime į materialų pasaulį, atsiskleidžiantį mūsų pojūčiuose, taip pat surasime tokius „konkrečius” dalykus, apie kuriuos iš tikro mes neturime jokio apčiuopiamo supratimo ir įsivaizdavimo.