Pirmyn < [1] [2] [3] [4] [5] [6] [7] [8] [9] [10] [11] [12] [13] [14] [15] ... ... ... [619] [620] [621] [622] [623] > Atgal > Atgal.
Šventumo kelyje negali būti jokių pertraukų ar pasikeitimų, netgi pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais.
Pasakė išminčiai: „Visada žmogus pirmiausiai pašlovins Kūrėją, o paskui melsis“ (Talmudas, Brachot).
Pirmiausiai turime suprasti, kad šis „asmeniškumas“ (ego), kurį apibrėžėme, kaip „norą gauti“, nors tai ir yra visa žmogus esybė, jis realiai negali egzistuoti nei vienos akimirkos.
Paprastai pakilimo metu žmogui atrodo, kad jis natūraliai yra tokioje būsenoje.
Todėl dvasinio darbo esmė visiškai anuliuoti savo esybę, yra visiškai priešinga žmogaus prigimčiai, tačiau tik taip galima tikėtis Kūrėjo „išgelbėjimo”.