Pirmyn < [1] [2] [3] [4] [5] [6] [7] [8] [9] [10] [11] [12] [13] [14] [15] ... ... ... [810] [811] [812] [813] [814] > Atgal > Atgal.
Dar turime prisiminti, kad pasiekti ketvirtą meilės Kūrėjui pakopą, galima tik nusipelnius suvokimo, kaip visas pasaulis ateityje atvers „Kūrėjo veidą“.
Parašyta: „Ir pašaukė Moše, ir kalbėjo Kūrėjas jam iš Susirinkimo pastogės אהל מועד (Ohel Moed), sakydamas: Kalbėk Izraelio sūnums, ir pasakyk jiems, jei žmogus iš jūsų atneš (priartins) aukojimą Kūrėjui, tegul aukoja iš gyvulių, iš stambių raguočių ir smulkių atneškite jūsų aukas. Jei tai – deginamoji auka, atnešk (priartink) iš stambių raguočių auką be defekto“ (Vajikra 1 – 1, 2, 3).
Tačiau reikia žinoti, kad šios baraitoje paminėtos „viduriniųjų“, „nusidėjėlių“ ir „teisuolio“ savybės nenurodo į atskirus žmones. Tai reiškia, kad šios trys savybės yra pas kiekvieną žmogų pasaulyje.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tarp šių dalykų nėra jokio ryšio. Ir jei Talmudas nori įrodyti, kad žmogus privalo pergyventi kartu su bendruomene, kodėl paskui reikia kalbėti ir išskirti „viduriniųjų“ savybę iš „nusidėjėlių“ savybės?
Čia turime gerai suprasti išminčių pasakymą. „Parašyta, tuo metu, kai bendruomenė randasi bėdoje, tegul nesako žmogus: „Eisiu namo, valgysiu ir gersiu, ir ramybė mano sielai“ (Talmudas, Taanit 11).