• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
• „Nes Tu – Kūrėjas, mūsų Dievas, sugrąžinantis vėją ir nuleidžiantis rasą – palaiminimui, o ne prakeikimui, gyvenimui, o ne mirčiai, sotumui, o ne alkiui!“ (Iš Maldos apie rasą).

התבוננות שבועית פרשת חיי שרה  

Savaitinė įžvalga Toros daliai Chajei Sara

pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj

Parašyta: „Ir buvo Saros gyvenimas šimtas dvidešimt septyni metai,
Saros gyvenimo metai“ (Berešit 23 – 1).

Šios savaitinės Toros dalies dvasinis pagrindas yra:
Kaip reikia vertinti mokytoją ir Kūrėją.
Į Kūrėją galima žiūrėti dvejopai,
t.y. galima žiūrėti kaip į geradarį, teikiantį dovanas ir aprūpinimą,
arba galima žiūrėti, kaip į organizuojantį ir aprūpinantį darbą.
Išminčiai mums pataria, kad taip pat ir į mokytoją teisingiausia reikia žiūrėti,
kaip į „duodantį darbą“ bei „nustatantį veiklos kryptį“.
Todėl ši savaitinė Toros dalis mums moko žiūrėti į Kūrėją ir mokytoją,
kaip į „suteikiančius darbą“ bei „nustatančius veiklos kryptį“ .

Šioje Toros dalyje yra pasakojama apie Saros mirtį.
Ir todėl iškyla klausimas,
kodėl ši dalis vadinasi „Saros gyvenimas“?
Ką tuo nori mums pasakyti Tora?
Žinome, kad kiekviename Toros sakinyje yra begalinė dvasinė prasmė,
kurios tikslas yra parodyti mums kelią į Tiesą.
Visi žinome, kad eiti Tiesos keliu yra labai sunku,
ir ypač sunku yra pradėti naują kelio dalį, užbaigus seną.
Ir jei mes nugalime save ir ateiname prie tikslo,
tada matome, kad visą laiką tik to ir ieškojome...
Tačiau, jei einame melo, malonumų ieškojimo keliu,
pasiekę savo žemą – egoistinį tikslą, matome,
kad visai ne šito tikėjomės, jaučiame nusivylimą, skonio nebuvimą ir depresiją.

Yra taisyklė:

Viską, ką žmogus gali „uždirbti“ amžinam pasauliui,
kuris ateis, viskas yra uždirbama ir pasiekiama šiame pasaulyje.
Pasakojama, kad Vilniaus gaonas verkė prieš mirtį, liesdamas savo cititą.
Mokiniai paklausė, kodėl verkia mokytojas.
Gaonas atsakė, kad mūsų pasaulyje cicitą galime nusipirkti už kapeikas,
tačiau pasaulyje, į kurį jis eina,
neįmanoma nusipirkti cicito (priedermės) ir už milijoną rublių...

Iš tikro Toros dalis „Chajei Sara“ ir nori mums pasakyti,
kad kreipimasis į Kūrėją kaip į „darbdavį“, yra tikresnis ir tobulesnis.
Baal Sulamas klausia, kodėl materialus pasaulis vystosi dideliais tempais,
tada kai dvasiniame pasaulyje mes turime tik keletą asmenybių, atėjusių prie didelių aukštumų?
Ir atsako, mokslininkai naudoja savo atradimuose, veikloje dvasinį principą – tikėjimą.
Mokslininkai tiki, kad tai kuo jie užsiima yra labai svarbu.
Ir kadangi ant tikėjimo pagrindo „stovi“ mūsų realybė,
todėl net mokslo pasiekimus ir vystymąsi lydi sėkmė, bei didelis progresas,
nes yra naudojamas šis „dvasinis principas“.

Išminčiai sako mums, kad knygoje Zohar aprašytos pačios didžiausios mūsų realybės paslaptys, kurios gali iš esmės pakeisti kiekvieno žmogaus gyvenimą.
Tačiau paklauskime savęs: kiek mes tuo tikime?
Kiek mes galime tam skirti savo laiko ir pastangų?
Pasakojama, kad didysis Ari „sėdėdavo“ prie vieno Zoharo sakinio net pusę metų!
Jis tikėjo, kad rabi Šimonas nori Zohare mums atskleisti fundamentalias mūsų pasaulio paslaptis...
Knyga Zohar aiškina, kad kai Tora kalba apie Abrahamą,
yra kalbama apie priedermių vykdymo intenciją,
kai Tora kalba apie Sarą, yra kalbama apie priedermių vykdymo veiksmą.

Komentatoriai pasakoja, kad kai Sara sužinojo,
kad jos vyras Abrahamas eina paaukoti jos ilgai lauktą sūnų, jai plyšo širdis.
Kaip šioje vietoje teisingai suprasti Torą?
Knyga Zohar mums sako, kad Icchakas reiškia pasaulėdaros teisingą kairę pusę:
gavimą, malonumą, džiaugsmą.

Abrahamas reiškia pasaulėdaros teisingą dešinę pusę:
sąlygojimą, gerumą, tikėjimą.
Iš tikro, kai Sara sužino, kad Abrahamas eina paaukoti Icchaką,
ji supranta, kad Kūrėjas parodė jos vyrui,
kaip galima sujungti šias dvi priešingas realybės puses.
Tora net ir žodžiu „paaukojimas“ nusako šį „pririšimo“ veiksmą,
„paaukojimas“ (עקדה akeda), ivritu reiškia „pririšimą“.
Tai reiškia, kad Sara suprato, kad jos misija,
kaip pagimdžiusiai pasauliui teisingą „kairę pusę“, yra baigta,
tai ir reiškia Saros mirtį.

Iš čia išminčiai sako, kad žmogus privalo išmokti teisingai ir laiku „numirti“ savo senam „gyvenimui“, senai „kokybei“.
Todėl, kai žmogus užbaigia savo vieną misiją, ar uždavinį,
jis turi „numirti“ senai kokybei, ir pradėti gyventi su naujais siekiais, naujais uždaviniais.
Sako Baal Sulamas žmogus visada turi keisti savo aplinką, keisti savo kokybę, atsinaujinti.
Tai nereiškia, kad žmogus turiu keisti savo išorinę aplinką ir savo draugus.
Tačiau tai reiškia, kad, jei žmogus pirma tik mokėsi Toros, dabar jis privalo Ją ir vykdyti.
Taip pat, jei anksčiau žmogus vykdė priedermes be intencijos,
dabar jis privalo vykdyti priedermes su intencija.
Tai ir reiškia – „numirti“ senam gyvenimui, senai kokybei ir pradėti naują gyvenimą su naujais siekiais.

Šį „virsmą“ Baal Sulamas aprašo straipsnyje „Laisvė“ (Cherut).
Norit, kad iš sėklos išaugtų naujas daigas, sėkla,
pirmiausiai turi visiškai suirti, supūti – „numirti“.
Saros mirtis „senai kokybei“ ir yra pradžia kitam gyvenimui, naujai kokybei,
todėl ši Toros dalis ir vadinasi „Saros gyvenimas“.

Parašyta: „Ir paklausė Abrahamas Efrono ir atsvėrė Abrahamas Efronui sidabrą (kesef, pinigus), kaip kalbėjo chetiečiams 400 šekelių, sidarbro (kesef, pinigai), naudojamo pas pirklius“ (Berešit 23 – 16).

Kokia šių Toros žodžių vidinė dvasinė prasmė?
Žinome, kad žmogus yra sudarytas iš kūno ir sielos, t.y. iš kūniškų ir sielos norų.
Dvasinis kūnas iš aukštutinio pasaulio gauna tikrus „troškimus“ (kisufin, nuo žodžio kesef – sidabras (pinigai)), t.y. iš „400 dvasinių pasaulių“.
Kūne esanti siela, duoda „ekrano“ aspektą, kad kūnas teisingai galėtų išnaudoti šiuos savo norus ir troškimus.
Todėl parašyta:
„400 šekelių, (sidarbrą (kesef, pinigus)), naudojamą pas pirklius“,
t.y. 400 „troškimų“ ir „malonumų“ pasaulius, naudojamus Kūrėjo darbe.
Tai reiškia, kad „troškimai“ (kisufin) turi būti su „ekranu“, su ataskaita,
t.y. „naudojami pas pirklius“.
Knyga Zohar sako:
„Vargas nusidėjėliams, kurie nežino šito Kūrėjo meilės troškimų ir malonumų mechanizmo,
nes jų kūnai negalės būti tinkami „prisikėlimui iš numirusių“.

Tai pat reikia suprasti, kas vidine dvasine prasme reiškia „Efronas ben Cochar“.
Žodį „Efronas“עפרון sudaro raidės „afar“ עפר (žemės dulkės),
taip pat šios raidės sudaro žodį: „faraonas“ פרעה ,

„Cochar“ צוחר reiškia „Išbaltintas“.
Kodėl Abrahamas turi atiduoti, sumokėti dalį „Efronui“?
Vidinės Toros supratimu tai nuoroda į blogio instinktą, kuris gali ir turi būti ištaisytas,
t.y. „išbalintas“.

Efronas ben Cochar nurodo į tą „šaknį“,
kai net „blogio instinktas“ gali ir turi tarnauti Kūrėjui.
Iš tikro žmogaus kūniški norai labai priešinasi „ekrano“ sukūrimui ir sielos „diktatui“.
Todėl šią „kovą“ reikia vertinti kaip pozityvią „treniruotę“, naudingą darbą,
t.y. pasakyti kūnui:
„Tam (darbui) ir esi sukurtas“.
Tai reiškia, kad žmogus turi ištaisyti 400 „troškimų“(kisufin), t.y. paskirti juos Kūrėjui.

Taip pat 400 „troškimų“atitinka 400 Izraelio tremties metų, kaip parašyta:
„Ir pasakė (Kūrėjas) Abrahamui žinok, kad tavo palikuonys bus klajokliais ne savo žemėje,
ir pavergs juos, bei kankins 400 metų“ (Berešit 15 – 13).
Iš tikro žmogus privalo „įkinkyti“ savo troškimus Kūrėjo darbui, t.y. savo kūnui pasakyti:
„Tam (darbui) ir esi sukurtas“.