• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

התבוננות שבועית פרשת וישלח  

Savaitinė įžvalga Toros daliai Vajišlach

pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj

Parašyta: „Ir išsigando Jakovas labai ir sunerimo, ir padalino žmones,
kurie su juo, ir smulkius gyvulius ir stambius raguočius,
ir kupranugarius į dvi stovyklas“ (Berešit 32 – 8).

Iškyla klausimas, kodėl bijo Jakovas ir kodėl jis nepasitiki Kūrėju?
Juk Kūrėjas prižadėjo Jakovui:
„Saugosiu tave visur, kur tu eisi“ (Berešit 28 – 15).
Savaitinės dalies Vajišlach dvasinis pagrindas:
„Kaip žmogus turi organizuoti savo dvasinį darbą“,
t.y. Tora parodo „dvasinio judesio“ svarbumą.

Materialiame pasaulyje mums labai rūpi „judesys“,
t.y. mes visada norime sužinoti ateitį:
kas bus sekantis prezidentas, ar pan.
Dvasiniame gyvenime žmogus turi susikoncentruoti savo viduje.
Šiam dvasiniam susikoncentravimui ir reikalingas „dvasinis judesys“.

Kas tai yra, ir kaip žmogus gali padaryti šį „dvasinį judesį“?
Juk paprastai žmogus trokšta tik ramybės?
Ir iš tikro yra dvasinis dėsnis,
kad „šaka“ nori būti panaši į „šaknį“.
Tai reiškia, kad mūsų „Šaknis“ yra Kūrėjas,
kuris yra absoliučioje ramybėje,
todėl ir mes trokštame tik ramybės.
Tačiau Kūrėjas yra ramybėje, nes Jame nėra trūkumo,
o mes, būdami pilni „trūkumų“, turime rinktis „judėjimą“,
nes tik „judesys“ mums garantuoja „trūkumų“ užpildymą – progresą.

Mokomės, kad dvasiniame kelyje yra dvi pagrindinės būsenos:
dešinė – tobulumas ir kairė – kritika, analizė, trūkumas.
Sako mums išminčiai, kad net ir šiose būsenose žmogus turi sužadinti „dvasinį judesį“.
Iš tikro „dešinėje“, tobulumo būsenoje yra sužadinamas „kairės“ būsenos trūkumas.
Ir taip pat „kairėje“ yra sužadinamas „dešinės“ būsenos tobulumas.

Tai reiškia, kad būdamas „dešinėje“ būsenoje – tobulume,
žmogus turi prisiminti, kad visiškas tobulumas bus tik „Galutiniame ištaisyme“.
Todėl tarpinėje būsenoje jis turi jausti trūkumo „nuojautą“.

Taip pat būdamas „kairėje“, kritikos būsenoje,
žmogus turi jausti proceso ir judėjimo tobulumą.
Kitaip sakant, visada reikia stengtis sužadinti priešingą esamai būsenai pusę.

Šis dvasinis „judesys“ įgalina progresą, t.y. tobulumo didinimą.
Tai reiškia, kad visada žmogus turi didinti ir gilinti,
kaip „dešinę“ – tobulumo, taip ir „kairę“ – trūkumo puses.

Iš čia tampa aišku, kodėl Jakovas „lygtais“ nepasitiki Kūrėjo pažadu.
Juk parašyta:
„Kūrėjas trokšta teisuolių maldos“ (Talmudas, Jevamot 64),
ir taip pat parašyta:
„Aš savo vardo Havaja nepakeičiau“ (Malachi 3).
Todėl kaip gali būti, kad Kūrėjas keistų savo sprendimus,
išklausęs teisuolių maldas?

Ir atsako mums išminčiai, kad malda skirta pačio žmogaus pasikeitimui.
Tai reiškia, kad malda reikalinga Kūrėjo valdymo pateisinimui,
ir visos realybės, o ne atskiro „fragmento“ pamatymui bei suvokimui.

Mokomės iš daugelio Baal Sulamo knygos „Mokyme apie dešimt sfirot“ vietų,
kad realybėje yra dvi „šviesos“ – realybės pajautimo rūšys:
„vidinė“ šviesa ir „supanti“ šviesa.
Išminčiai mums sako, kad Kūrėjas pažadėjo Jakovui apsaugą,
išeinant iš „supančios“ šviesos savokos.
Tačiau, norint, kad ši šviesa taptų realia, t.y. „vidine“,
žmogus turi duoti atitinkamą pastangų „kiekį“.

Tai ir reiškia, kad „Kūrėjas trokšta teisuolių maldos“.
Baal Sulamas knygoje „Pri chacham“ rašo:
„Šią problemą iškėlė Raši, kodėl bijojo Jakovas,
juk prižadėjo jam Kūrėjas „saugosiu tave“ (Berešit 28 – 15).
Ir atsako, jog Jakovas bijojo, kad ateityje nenusidėtų,
todėl parašyta „kad nenusidėčiau“,
juk reikėjo parašyti „gal nusidėjau“,
nes pavojus jau akivaizdus dabar.
Tačiau aišku, kad iš tikro pas Jakovą buvo tobula meilės savybė,
t.y. absoliutus pasitikėjimas, be jokių abejonių,
kad Kūrėjas apsaugos jį, ir nieko jam blogo neatsitiks.
Ir su visu tuo, jis elgėsi kaip paprastas žmogus ir parodė,
kad bijo, kaip ir įpareigoja „gyvuliškas“ protas,
t.y. ieškojo paprastų apsisaugojimo priemonių,
lyg labai „bijotų“ 400 žmonių, esančių su Ezavu“.

Parašyta: „Ir išsigando Jakovas labai ir sunerimo, ir padalino žmones,
kurie su juo, ir smulkius gyvulius ir stambius raguočius,
ir kupranugarius į dvi stovyklas“ (Berešit 32 – 8).

Pažvelkime į Jakovo „baimę“ iš kitos pusės,
t.y. ką reiškia viso savo turto ir žmonių padalinimas į dvi stovyklas.
Kaip jau sakėme, kad žmogus turi iš savo pusės padaryti visus reikalingus veiksmus,
o iš kitos pusės – pilnai pasitikėti Kūrėju, kad tikrai išsigelbės.
Iš tikro Jakovas žino, kad jei žmogus nori įeiti į šventumą,
jis turi būtinai „praeiti“ pro „blogio instinktą“ – Ezavą.
Ir negalima bėgti iš šio „kovos lauko“,
t.y. be „blogio instinkto“ neįmanoma įteiti į šventumą.

Kartu reikia žinoti, kad yra šiame darbe yra pakopos,
todėl Jakovas padalina savo stovyklą.
Pirmoji stovykla su žmona Lėja reiškia taip vadinamą „chasadim mechusim“ („paslėptą gerumą“).
Tai žmogaus vidinis darbas, kova su savo išdidumu ir puikybe.

Ir kai žmogus baigia šį darbą su „Lėja“,
t.y. kai jis nugali savo puikybę,
tik tada galime atverti kitą, „Rachelės“ stovyklą,
t.y. savo asmeniškumą ir egoizmą.
Iš tikro pergalė prieš puikybę duoda galimybę atverti savo asmeniškumą kovai su egoizmu.
Tada Jakovas meldžiasi savo tėvų Kūrėjui,
t.y. žmogus „kare“ su blogiu savyje turi pilnai pasikliauti „išminčių tikėjimu“.

Iš Toros pasakojimo mokomės, kai žmogus „įeina“ į kovą su savo „blogio instinktu“,
jis turi pasiųsti „pasiuntinius“, kaip tai daro Jakovas.
Tai reiškia, kad „vidinėmis jėgomis“ žmogus turi „sušvelninti“ blogį.
Iš čia mokomės, kad negalima visai „ištrinti“ blogio,
reikia tik jį „ištaisyti“, t.y. teisingai pritaikyti.
Tai reiškia, kad jei žmoguje kokia tai neigiama savybė nori „paimti valdžią“,
jis turi šią savybę „nukreipti“ teisinga linkme.
Iš tikro visos žmogaus savybės yra jam reikalingos,
ir būtent „neigiamos savybės“ užbaigia „šventumo pastatą“.
Tai reiškia, kad ištaisytos šios savybės, sąlygoja didžiausią šventumo šviesą.
Kaip rašo Baal Sulamas įvade į „Mokymą apie dešimt sfirot“,
kad tai panašu į žvakės liepsną.
Ir liepsnos dydis nepriklauso nuo vaško kiekio,
bet tik nuo „knato“, t.y. ištaisyto blogio, didumo.
Todėl, kaip kiekvienas žmogus,
taip ir kiekviena žmogaus savybė, turi vietą pasaulyje.
Ir tik, pakilęs „aukščiau“ žmogus mato,
kaip viskas darniai ir nuosekliai įsijungia į pilną ir tobulą galutinio tikslo,
ir „Galutinio ištaisymo“ grandinę.