• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
• „Nes Tu – Kūrėjas, mūsų Dievas, sugrąžinantis vėją ir nuleidžiantis rasą – palaiminimui, o ne prakeikimui, gyvenimui, o ne mirčiai, sotumui, o ne alkiui!“ (Iš Maldos apie rasą).

התבוננות שבועית פרשת ויקרא  

Savaitinė įžvalga Toros daliai Vajikra

pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj

Parašyta: „Ir pašaukė Moše, ir kalbėjo Kūrėjas jam iš Susirinkimo pastogės אהל מועד (Ohel Moed), sakydamas:
Kalbėk Izraelio sūnums, ir pasakyk jiems, jei žmogus iš jūsų atneš (priartins) aukojimą Kūrėjui, tegul aukoja iš gyvulių, iš stambių raguočių ir smulkių atneškite jūsų aukas.
Jei tai – deginamoji auka, atnešk (priartink) iš stambių raguočių auką be defekto“ (Vajikra 1 – 1, 2, 3).

Šios savaitinės Toros dalies dvasinis pagrindas:
„Dvasinis laikas ir vieta žmogaus viduje“.
Šioje dalyje Tora mums pasakoja apie aukojimus, kurie būdavo Šventykloje.
Tačiau, jei nebėra Šventyklos, o Tora yra amžina, kaip gi dabar galima vykdyti aukojimus?

Iš tikro žmoguje yra pagrindiniai trijų rūšių norai:
negyvasis, augalinis ir gyvulinis.
Šie norai yra priemonė, kad pasiekti ketvirtą norą – „žmogišką“, žmoguje.
Tai ir yra aukojimai, apie kuriuos rašo Tora.
Todėl aišku, kad tai galima atlikti ir dabar,
kiekvienam norinčiam „iškelti“ savąjį „žmogišką“ norą,
„žmogišką“ esmę.

Pats pavadinimas אהל מועד (Ohel Moed) – „Susirinkimo (Laikinoji) Pastogė (Palapinė)“ nurodo į du aspektus: laiką ir vietą,
tačiau Tora kalba apie „dvasinį“ laiką ir vietą.
Materialume laikas eina nuosekliai:
praeitis, dabartis ir ateitis.
Tačiau dvasingume „laikas“ tai:
priežastis ir pasekmė.

Lygai taip pat ir „vietą“ materialume apsprendžia šeši parametrai:
keturios pasaulio šalys,
viršus ir apačia,
arba kairė dešinė,
priekis, užpakalis,
viršus ir apačia.

Tačiau turime suprasti kas yra „vieta“ dvasingume.
Iš tikro dvasingume kairė – tai mokslas, žinojimas, trūkumas,
o dešinė – tai dvasingumas, tikėjimas, tobulumas.
Priekis – svarbumas,

užpakalis – mažesnė svarba.
Viršus – sąlygojimas, atidavimas,
apačia – gavimas, egoizmas.

Bendrai dvasinis „laikas“, arba „žmogus“ mumyse – tai tikėjimas,
o dvasinė „vieta“, arba „žmogiškumas“ mumyse – tai meilė Kūrėjui.
Ir aišku, kad Tora rašo apie dvasinį „laiką“ ir „vietą“,
kuriuos gali pajusti žmogus, todėl tam tikslui ir yra skirti „aukojimai“.

Parašyta: „Kalbėk Izraelio sūnums, ir pasakyk jiems, jei žmogus iš jūsų atneš (priartins) aukojimą Kūrėjui tegul aukoja iš gyvulių, iš stambių raguočių ir smulkių gyvulių atneškite jūsų aukas.
Jei tai – deginamoji auka, atnešk (priartink) iš stambių raguočių auką be defekto“(Vajikra 1 – 2, 3).

Iškyla klausimas, kodėl Tora liepia aukoti gyvūnus?
Juk tai prieštarauja Toros draudimui, draudžiančiam gyvūnų kančią ir skausmą?
Kas gi yra tie „aukojimai“?

Ivritu, „auka“ קורבן (kurban) yra nuo žodio קרוב (karov) „artimas“.
Ir taip pat nuo žodžio קרב (krav) „kova“, „mūšis“.
Iš tikro žmogus yra nutolęs nuo Kūrėjo, dėl savo „noro gauti“ – „egoizmo“,
t.y. priešingos savybės, kurios nėra pas Kūrėją iš vis (neduok dieve).
Todėl, norėdamas „priartėti“ (atnešti auką) Kūrėjui, žmogus turi kovoti su savimi.
Tai ir yra visų aukojimų, aprašytų Toroje, vidinė prasmė.

Taip pat Tora sako, kad auka turi būti „be defekto“.
Kas yra „defektas“?
Sako mums išminčiai, kad negalima aukoti Kūrėjui dalykų,
kurie yra man jau nereikalingi, antraeiliai, dalykai,
kurių aš neturiu kur „dėti“,
ir todėl nusprendžiau surasti „panaudojimą“ – paaukoti Kūrėjui.
Įsivaizduokime, jei draugas atneša mums dovaną, ir paskui „tarp kitko“ pasako,
kad ar šiaip, ar taip šio daikto jis neturėjo kur dėti.
Argi ši dovana sąlygos meilę tarp mūsų?

Ir iš kitos pusės, jei žmogų „prispaudė“ bėdos ir rūpesčiai,
ir jis nori „pabėgti“ iš savo „materialaus pasaulio“,
todėl nutaria paaukoti Kūrėjui auką ir įeiti į dvasingumą.
Tai taip pat bus „netinkama auka“, tokios aukos vadinasi „aukos su defektais“.
Iš tikro šios „aukos“ nebus norimos Kūrėjui,
nes vietoj „priartėjimo“, rezultatas gali būti „atvirkščias“.
Tikras aukojimas yra tada, kai žmogus aukoja kažką brangaus.

Kūrėjui nereikia mūsų „šiukšlių“, t.y. nereikia duoti Kūrėjui to,
ko mums jau patiems nebereikia.
„Aukojimas“ – tai žmogaus darbas, norint pakeisti savo „egoistinę prigimtį“,
ir tai būdas, kaip „priartėti“ prie Kūrėjo.
„Auka“, kurią mes turime paaukoti Kūrėjui, tai – mūsų „egoizmas“,
kuris mums yra be galo brangus ir mylimas.
Ir tai manojo „melagingo aš“ supratimas,
t.y. mano puikybė, išdidumas ir mano ego.
Iš tikro tokia „auka“ žmogui yra labai svarbi ir brangi,
todėl paaukojus šią „auką“, galima nusipelnyti Kūrėjo meilės.